Greičiausia ir galingiausia „Audi A4“ versija bus siūloma tik su universalo kėbulu.

Tai – jau trečiosios kartos RS4 modelis. Kaip ir pirmtakas bei kupė RS5, jis turi 4,2 litro tūrio, V8 tipo atmosferinį variklį, sukantį visus keturis ratus. Įdomu tai, kad jo maksimali galia (450 AG) pasiekiama esant net 8 250 sūkių per minutę! To pakanka norint nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėti per 4,7 sekundės ir, išjungus ribotuvą, važiuoti 280 km/h greičiu. Skelbiamos vidutinės degalų sąnaudos siekia 11 l/100 km.
 

Kaip ir anksčiau išviešintas sedanas M5, šis didelis kupė bus varomas turbobenzininio V8 tipo variklio, pasiekiančio 560 AG.

Per 7 laipsnių „Drivelogic“ transmisiją su aktyviu diferencialu jis suks galinius ratus leisdamas automobiliui nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėti per 4,2 sekundės. Jo maksimalus greitis turėtų viršyti 300 km/h. Įdomu tai, kad deklaruojamos vidutinės degalų sąnaudos sieks vos 9,9 l/100 km. Tai bus antrosios kartos M6, pakeisiantis senąjį modelį su atmosferiniu 10 cilindrų varikliu.
 

Ančiukas Donaldas nėra tikras. „Na, palauk“ vilkas nėra tikras. Netgi žmogus-voras nėra tikras. Tai žino visi ir niekam nekyla abejonių. Nes jie piešti, suvaidinti, išgalvoti.\

Tačiau yra tokių išgalvotų asmenybių, kurių tikrumu nesuabejojo milijonai. O kai kurie tiki ir dabar.

Tony Clifton – ant scenos be kompleksų

Tony Cliftonas nepasižymėjo patrauklia išvaizda. Nors buvo dainininkas – turėjo erzinantį nosinį balso tembrą, jis labai savimi pasitikėjo. Tiek, kad galėjo nepagarbiai kalbėti ar net atvirai įžeidinėti bet kurį žiūrovą. Ir dar jis buvo netikras.

Tony Cliftonas tebuvo amerikiečių aktoriaus, pramogų verslo veikėjo ir kovotojo (apie tai – kiek vėliau) Andrew Geoffrey Kaufmano personažas. Tiesa, pats atlikėjas tai neigė ir tvirtino, kad jie – du visiškai skirtingi žmonės. Paties aktoriaus teigimu, jis Cliftoną pirmąkart išvydo 1970-ųjų pradžioje, pasirodymo naktiniame klube metu. Po kelerių metų dainininkas paprašė Kaufmano pradėti jo pasirodymus, o vėliau pasamdė jį dirbti kiekvieno koncerto metu. Įdomu, kad iš tiesų buvo toks Tony Cliftonas, dainininkas, tačiau tai visiškai ne tas žmogus, kurį pažinojo publika (Džeimso Bondo atvejis). Tikrąjį Cliftoną amerikiečių aktorius sutiko Las Vegase, laukiantį atvykstant Elvio Presley, ir jam labai patiko pamatytas charakteris.

Aktorius nepasižymėjo auksiniu būdu, jo juokai kartais būdavo užgaulūs, jis pats pyko vadinamas humoristu ir tvirtino, kad nė sykio nėra juokavęs. Matyt, todėl jam ir prireikė personažo, kuris scenoje jaustųsi laisviau, galėtų kalbėti ką panorėjęs. Nevykęs dainininkas Tony Cliftonas, paklaustas apie Kaufmaną, pradėdavo pykti ir teigdavo, kad yra šio išnaudojamas. Kai galų gale publika susigyveno su mintimi, kad tie du vyrai yra vienas ir tas pats asmuo, aktorius ėmėsi gudrybių. Kartais kaip dainininkas pasirodydavo jo draugas Bobas Zmuda, kartais – aktoriaus brolis, o pats Kaufmanas stovėdavo šalia, pabrėždamas savo teisumą.

Andrew Geoffrey Kaufmanas ir jo personažas buvo sunkiai valdomi, jų kalbos ir juokai dažnai balansuodavo ant padorumo ribos, o kartais ją ir peržengdavo. Pasirodymai kartais sukeldavo šoką (suvaidintos iš salės į sceną pakviestų žiūrovų mirtys), kildavo konfliktai filmavimo aikštelėse. Galų gale aktoriaus TV laidos buvo sustabdytos.

Kaufmanas buvo pasirašęs kontraktą dėl filmavimosi seriale „Taxi“, kurio bent dviejose serijose turėjo pasirodyti ir Tony Cliftonas, tačiau užkulisių problemos tokios galimybės nepaliko. Vėliau aktorius tvirtino, kad „visi manė, kad jis – tai aš. Tai ir sugadino jo karjerą“.

35 metų Kaufmanas pranešė artimiesiems, kad serga vėžiu, tačiau beveik iki mirties niekas juo netikėjo, laikydami tai dar viena šokiruojančia apgavyste.

Ir apie imtynes. Kaufmaną galima buvo vadinti profesionaliu imtynininku, tačiau glumino viena detalė. Nuo 1977 metų jis į ringą kvietė tik moteris. Tai, kuri kovose be taisyklių paguldys jį ant menčių, kovotojas žadėjo 1 000 dolerių. Idėja nesižavėjo nei vyrai, nei moterys.

Beje, ir šiandien kai kas mano, kad Kaufmano mirtis – dar vienas triukas. O Tony Cliftonas kai kada pasirodo ant scenos. Pavyzdžiui, 2004-aisiais, per Kaufmano mirties dvidešimtmetį.

Pierre Brassau – avangardas yra avangardas

Kai 1964 metais dailės parodoje Geteborgo mieste, Švedijoje, tarp kitų darbų pasirodė niekam nežinomo prancūzų dailininko Pierre Brassau paveikslai, jie iškart atkreipė tiek lankytojų, tiek kritikų dėmesį. Žinoma, kaip visada, vieniems patiko, kitiems – ne. Kritikas Rolfas Anderbergas tada labai gyrė paveikslus, tvirtindamas, kad autorius labai aiškiai žino tikslą ir galingais potėpiais eina jo link. Jo žodžiais, Pierre – dailininkas, pasižymintis baleto šokėjo tikslumu.

Kaip visada, atsirado kritikų, teigiančių, kad tokius darbus nupiešti galėjo tik beždžionė.

Ir jie buvo kaip niekada teisūs...

Paveikslų autoriumi išties buvo beždžionė, keturmetė Vakarų Afrikos šimpanzė Peteris, apgyvendinta viename iš Švedijos zoologijos sodų. O mintis pašmaikštauti (galbūt ir patikrinti kritikus) kilo žurnalistui Eke Axelssonui ir dailininkui Yngve Funkegardui. Jie davė šimpanzei teptuką, o naujai iškepta dailininkė mielai ėmėsi darbo. Keletą geriausių, šmaikščios porelės akimis, darbų jie nuvežė į parodą.

Paaiškėjus apgavystei, dailininką išgyręs kritikas Anderbergas nuomonės nepakeitė ir tebetvirtino, kad Peterio darbai buvo geriausi parodoje. Šiaip ar taip buvo kolekcininkų, kurie paveikslus nupirko.

Tokių talentingų beždžionių būta ir daugiau. Sakykim, 2005 metais Vokietijos žurnalistai paprašė vieno meno muziejaus direktorės išsakyti mintis apie paveikslą, nutapytą 31 metų šimpanzės, žinoma, nesakydami, kad tai – ne žmogaus darbas. Ekspertė tvirtino, kad dailininko potėpiai primena vieno Guggenheimo premiją laimėjusio menininko darbus. Atskleidus autoriaus asmenybę, direktorė pasakė, kad pamaniusi, jog paveikslas atrodo lyg nupieštas paskubomis. Piešinių autorė šimpanzė labai mėgo piešti, tačiau daugumą paveikslų sunaikino jos patinas.

Panašiai įvertinti ir vieno dramblio darbai. 1982 metais abstraktaus ekspresionizmo ekspertas ir Sirakūzų universiteto dėstytojas Jerome Witkinas paveikslus išgyrė, kad jie yra labai lyriški ir nuostabūs. Jie esą labai pozityvūs, tvirti, energija tokia sukaupta ir kontroliuojama, kad net neįtikėtina. Kritikas teigė, kad tokio efekto negalįs išgauti iš daugumos savo studentų. Sužinojęs, kad autorius – dramblys, dėstytojas pareiškė, kad tik žmogiškas įsitikinimas mums neleidžia matyti, jog kitos žinduolių rūšys taip pat sugeba save meniškai išreikšti.

Po kelerių metų to paties dramblio darbai buvo nusiųsti dailininkui abstrakcionistui Willemui de Kooningui. Jis peržvelgė paveikslus ir jais susižavėjo. Tik tada perskaitė įdėtą laišką, sužinojo, kas autorius, ir pareiškė, kad tai turėjo būti velniškai talentingas dramblys.

Lonelygirl15 – virtuali asmenybė

Internetas baisus, bet kartu ir nuostabus dėl to, kad kiekvienas žmogus save gali pateikti visiškai ne tuo, kuo yra iš tiesų.

2006 metais visame pasaulyje išgarsėjo mergina, pasivadinusi Lonelygirl15. Į „YouTube“ ji įmetė savo sukurtą filmuką, kuriame pasakojo apie griežtus ir labai religingus tėvus (ar neprimena kai kurių S. Kingo personažų?), kurie neleidžia jos net į mokyklą, todėl mergina priversta mokytis namie. Internetas yra vienintelė merginos galimybė įsigyti draugų. Lonelygirl15 teigimu, pirmąjį, o paskui ir kitus klipus, jai padėjo nufilmuoti draugas Danielis, kuris iki ausų ją įsimylėjęs. Tačiau, kaip pasakojo kiti filmukai, bėda ta, kad mergina jo nemyli. Istorija po istorijos, klipas po klipo ir Lonelygirl15 tapo internetine įžymybe. Dažniausiai ji pasakodavo apie savo sunkią dalią, tačiau kai kada filosofuodavo nebūdingomis jos amžiaus merginai temomis. Kiekvieną naują seriją „YouTube“ žmonės peržiūrėdavo šimtus tūkstančių kartų, daugelis filmukų sulaukdavo per tūkstantį komentarų. Iš viso per 2006–2007 metus pasirodė net 150 serijų su Lonelygirl15.

Žinoma, atsirado ir skeptikų, ieškančių netikslumų. Kodėl griežti merginos tėvai leidžia jai naudotis internetu? Kodėl pas ją taip ilgai sėdi Danielis, kuris filmuoja scenas? Meniškoms sieloms užkliuvo puikus apšvietimas filmavimo metu. Susirašinėjant elektroniniu paštu, atsakymai nuo Lonelygirl15 ateidavo iš skirtingų adresų. Galų gale vienas žiūrovas pareiškė, kad Lonelygirl15 jam primena kažkada matytą aktorę. Prasidėjo tyrimas, nustatyta tikroji asmenybė. Lonelygirl15 gerbėjų puslapis pasirodė besąs užregistruotas anksčiau, nei internete pasirodė pirmoji filmuotos medžiagos serija.

Paslapties atskleidimo internete neužteko, įsitraukė ir žiniasklaida. 2006 metų rugsėjį tikrąją Lonelygirl15 asmenybę nurodė „Los Angeles Times“ ir „New York Times“. Iš tiesų tai buvo Jessica Rose, devyniolikmetė aktorė. Pasirodymas internete buvo tik scenaristų sumanymas, aktorė vaidino tai, kas buvo numatyta. Tiesa, vaidino labai įtikinamai. Taip, kad patikėjo milijonai žiūrovų. Taip, kad po to gavo darbo rimtuose filmuose.

O projekto sumanytojai džiūgavo dėl sėkmės. Režisierius teigė sukūręs ypač realistišką filmą, sukėlusį didžiulį atsaką interneto auditorijoje. Jis tvirtino mene išradęs naują žanrą. Lonelygirl15 skirtas puslapis yra ir šiandien, o projektui sukako penkeri metai.

Jessica Rose pirmąjį apdovanojimą gavo 2006 metais. Muzikinė televizija VH1 jai įteikė „Big Web Hit of 2006“.

Alan Smithee – nežinomybės priedangoje

Kino industrija ir televizija kasmet sukuria daugybę filmų. Suprantama, ne visi jie verti dėmesio. Kai kuriuos prastai priima ir publika, ir kritikai. Konfliktinės situacijos iškyla tuomet, kai į filmo kūrimą intensyviai ima kištis prodiuseriai, didieji rėmėjai. Nori nenori dažnam režisieriui tenka nusileisti ir sukurti tai, kas jam nepatinka. Ką daryti, kai prodiuseriai lipa ant galvos, o vidinis balsas nenori paklusti?

Išeitis (nors tai sunku pavadinti sąžininga išeitimi) atrasta seniai, o nuo 1968 metų ji imta naudoti oficialiai. Tiesiog toks ujamas režisierius nerašo savo pavardės filmo titruose. Visiškai nerašyti negalima, todėl vietoj tikro režisieriaus pavardės įrašoma Alan Smithee. Tyčia ar tik gerai neišgirdus, atsirado pavardės variacijos: Allen Smithee, Adam Smithee arba Alan Smythee.

Taigi tas Alanas Smithee yra gana kūrybingas režisierius, sukūręs daugiau nei 70 filmų. Tarp jų ir tokie gana žinomi kaip „Hellraiser: Bloodline“, „Catchfire“, „The O. J. Simpson Story“, kai kurios televizijos serialų „MacGyver“, „The Twilight Zone“ serijos. Į tą patį katilą pakliuvo net garsusis „Dune“, tiesa, ne pagrindinė, beveik visiems žinoma versija. 1989 metais vienai komercinei televizijai prireikė išplėsto filmo varianto, kad šis truktų du vakarus, todėl filmas pasipildė trimis epizodais, buvo permontuotas, papildytas į originalą neįdėtomis scenomis, kai kurie vaizdai kartojami kelis kartus. Originalaus „Dune“ režisierius Davidas Keithas Lynchas tokiuose darbuose dalyvauti atsisakė, savo pavardės naudoti neleido, todėl filmo tikruose atsirado jau pažįstamas Alanas Smithee.

Dar norisi paminėti komediją „An Alan Smithee Film: Burn Hollywood Burn“, sukurtą1997 metais. Režisierius Arthuras Hilleris sukūrė pseudodokumentinį kūrinį, kuriame rodoma, kaip režisierius Alanas Smithee stengiasi sukurti didelio biudžeto kovinį filmą su garsenybėmis, tačiau juostą negailestingai redaguoja studija, kišasi įvairaus plauko žmogėnai, todėl nusivylęs režisierius nenori savo pavardės matyti titruose. Deja, pagal JAV režisierių gildijos taisykles, tokiu atveju jis kaip režisierių turi įrašyti Alaną Smithee, tačiau juk toks jo vardas ir yra.

Tikrajam filmui nutiko panaši istorija: filmo prodiuseris „pataisė“ nufilmuotą medžiagą, todėl protestuodamas Hilleris titruose kaip režisierių įrašė Alaną Smithee. O „An Alan Smithee Film: Burn Hollywood Burn“ pakliuvo į visų laikų blogiausių filmų sąrašą. Išnaudojęs 10 milijonų dolerių biudžetą, per pirmąjį savaitgalį jis surinko tik nepilnus 29 tūkstančius, o visos pajamos sudarė nepilnus 46 tūkstančius dolerių. Imdb svetainėje jis įvertintas 3,4 iš 10.

Po šio filmo JAV režisierių gildija uždraudė naudoti pseudonimą, tad režisieriai rinkosi kitas pavardes, tačiau kartais Alano Smithee vardas vis pasirodydavo titruose. Po 1998-ųjų šis neegzistuojantis režisierius sukūrė jau daugiau nei 20 filmų.

Allegra Coleman – žvaigždė iš niekur

Ir pabaigoje pavyzdys, kaip reikia kepti žvaigždes arba bent niekam nežinomą pelytę padaryti įžymybe. Žurnalistė Martha Sherrill sukūrė jauną Holivudo žvaigždutę Allegra Coleman. 1996 metų žurnalo „Esquire“ lapkričio numeryje buvo išspausdintas straipsnis apie kylančią žvaigždę, kuriame buvo viskas, kas paprastai rašoma apie žvaigždes. Tarp gana įprastų gyvenimo smulkmenų buvo paminėtas romantiškas ryšys su Davidu Schwimmeriu, mums žinomu iš „Draugų“ serialo. Dėl šio ryšio su paparacais atseit virė kova, nes šie sugebėjo apsinuoginusią merginą nufotografuoti kartu su draugu. Tai dėl Quentino Tatantino metė savo tuometinį draugą, tai ji prasimušė per Woody Alleno naujo filmo atranką. „Užvedančių“ naujienų buvo daugiau nei reikia, o viršelį puošė dailios merginos nuotrauka. Autorė manė, kad jos straipsnis tapo puikiu satyros pavyzdžiu žurnalams, užsiimantiems garsenybių gyvenimo smulkmenų aptarinėjimais.

Reakcija į straipsnį buvo vangesnė nei tikėjosi žurnalas (matyt, skaitytojas jau įpratintas prie tokių naujienų), tačiau ji neabejotinai kilo. Pavyzdžiui, Schwimmerio draugai protestavo dėl kišimosi į asmeninius reikalus.

Tačiau ledai pajudėjo. Net po to, kai buvo atskleista apgavystė, vietoj Allegra Coleman nusifotografavusi nauja aktorė ir buvusi modelis Alison Elizabeth Larter sulaukė nemažai darbo pasiūlymų.

Pirmąjį vaidmenį TV seriale ji sukūrė 1997 metais, o į kiną žengė 1999 metais su „Varsity Blues“. 18 milijonų biudžeto filmas surinko 53 milijonus dolerių. Po to vaidmenų gerokai pagausėjo.

Nuo 1999 metų ji pasirodė aštuoniolikoje filmų ir septyniuose televizijos serialuose. Tarp filmų būta tokių garsių kaip „Final Destination“ ir „Final Destination 2“, „Legally Blonde“, „Resident Evil: Extinction“, „Resident Evil“ Afterlife“. Mums žinomiausias TV serialas, kuriame ji dalyvauja, yra „Heroes“.

Allegra Coleman jau niekam nerūpėjo, tačiau Alison Larter spindėjo. Pasipylė apdovanojimai. 2002 metų žurnalo „Stuff“ 102 seksualiausių pasaulio moterų sąraše Larter užėmė 40 vietą, 2007-aisiais, 2008žaisiais ir 2009-aisiai FHN analogiškame sąraše ji buvo atitinkamai 49, 19 ir 91. „Maxim“ ją įvertino 6 vieta 2007-aisiais ir 92-a 2008 metais. Larter pateko į įvairius „People Magazine“, „Victoria‘s Secret“, MSN, „Cosmopolitan“ ir kitų leidinių bei tinklalapių sąrašus.
 

Dar vienas aksesuaras keliautojams – nedidukas įrankių rinkinys Gerber Steady.

Be nedidelio trikojo, rinkinyje yra atlenkiamas peilis, dantytas peilis, trys atsuktuvai, atidarytuvas, vielos žirklės. Prie jo galima tvirtinti ne tik fotoaparatą, bet ir telefoną.

Gerber Steady peiliuko-trikojo kaina – 50 JAV dolerių.
 

Bučiuodamiesi žmonės dažniausiai išreiškia meilę vienas kitam. Bučiniai gali būti aistringi, flirtuojantys, agresyvūs ir dar patys įvairiausi. Daugelyje kultūrų susitikus pasisveikinama pasibučiuojant. Bet kodėl mes tai darome? Kodėl mums kyla noras bučiuotis?

Kodėl mes bučiuojamės?

Bučiavimasis grindžiamas tiek socialiniais, tiek evoliuciniais faktoriais. Mūsų sociologinis troškimas bučiuotis atsiranda dėl noro užmegzti tvirtesnius ryšius su kitu žmogumi. Tai taikytina ne tik žmonėms, bet ir kitiems socialiems žinduoliams, pavyzdžiui, beždžionėms. Besibučiuodami mes užmezgame ryšius, labai primenančius tuos, kurie kūdikystėje sieja motiną ir vaiką. Pavyzdžiui, primatai dažnai bučiuoja savo vaikus taip jiems perduodami sukramtytą maistą. Vėliau, vaikams suaugus, bučiavimasis niekur nedingsta, o lieka kaip gestas, kuriuo demonstruojamas priklausymas tai pačiai bendruomenei. Bučiuojantis organizmas išskiria hormoną oksitociną, kuris, kaip manoma, sustiprina tarpusavio ryšius, leidžiančius poroms ilgiau išlikti kartu.

Kokybės kontrolė

Mokslininkai pateikia ir daugiau faktų, aiškinančių žmonių norą bučiuotis. Bučiavimąsi gali skatinti ir pasąmoningas instinktas taip nustatyti potencialaus partnerio imuniteto kokybę. Norint, kad palikuonys turėtų kuo didesnius šansus išgyventi, jie privalo pasižymėti kuo stipresne imunine sistema. Geriausio partnerio giminei pratęsti ieškojimas yra užkoduotas kiekviename mūsų.

Apsauga

Tyrimai nustatė, jog bučiavimasis gali padėti apsisaugoti nuo kai kurių virusų, tokių kaip citomegaloviruso, poveikio. Paprastai šis virusas nėra pavojingas, tačiau kai juo apsikrėtusio žmogaus seilės patenka į gimdyvės burnos ertmę, gali prasidėti įvairios komplikacijos. Didžiausias pavojus gresia kūdikiui, kuriam dėl citomegaloviruso gali atsirasti apsigimimų, netgi išsivystyti cerebrinis paralyžius ar klausos sutrikimai. Viso to įmanoma išvengti tuo atveju, jei prieš gimdymą moteris reguliariai gauna citomegalovirusu infekuotų seilių, – po kurio laiko organizmas šiam virusui įgyja imunitetą.

Nekyla visiškai jokių abejonių dėl šio treniruoklio kilmės šalies – taip, tai Japonija.

Gerai Japonijoje žinoma kūno ir veido priežiūra užsiimanti kompanija Glim pernai metų pabaigoje pristatė šį įrenginį pavadinimu Slimmer. Tai guminis kandiklis, kurį reikia įsikišti burnon ir jį „kramtyti“. Nėra čia jokių kosminių technologijų, greičiau jau atvirkščiai.

Išvaizdos nekomentuosime, tačiau tokį daiktą internete galima įsigyti už maždaug 80 JAV dolerių.

via odditycentral.com

Įspūdingų formų mergina Kate Upton skelbia iššūkį, kurį laimės prieš beveik kiekvieną vyrą.

Iššūkis paprastas – 45 sekundes išžiūrėti į Kate akis. Bus sunku. Labai labai sunku.

Nors – galima atsipalaiduoti ir iš kart pralaimėti nesukant sau smegenų.
 

PowerUSB leidžia kompiuteriu išjungti tris maitinimo lizdus.

Novatoriškas maitinimo lizdas kompiuterio vartotojui suteikia įvairių galimybių įjungti ar išjungti lizdus pagal tam tikras sąlygas, pavyzdžiui, spausdintuvą įjungti tik spausdinant dokumentus. Papildomiems įrenginiams yra skirti trys valdomi lizdai, ketvirtas skirtas pačiam kompiuteriui ir yra išjungiamas kartu su kompiuteriu.

PowerUSB Basic kainuoja 70 JAV dolerių, pažangesnė versija Digital I/O, kuri leidžia išjungti lizdus priklausomai nuo išorinių maitinimo sąlygų, kainuoja 90 USD.
 

Naujasis, antrosios kartos cee’d pamažu rodosi dienos šviesoje.

Prieš kelias savaites KIA pristatė jo pirmąją nuotrauką, o dabar – ir galinės dalies bei interjero nuotraukas. Jose matyti, kad gamintojas yra rimtai nusiteikęs su naujomis jėgomis šturmuoti rinką pranokdamas dabartinio modelio pasiekimus. Žadama aukšta interjero apdailos kokybė, nauji kontrolės prietaisai, nauja įranga su lietimui jautriu ekranu ir nauji ergonominiai standartai. Oficiali automobilio premjera vyks kovo mėnesį Ženevos automobilių parodoje, balandžio mėnesį naujiena laukiama ir Lietuvoje.
 

Legendinio „Peugeot 205 GTI“ gerbėjai vis su nostalgija prisimena šį automobilį ir vis laukia naujo įpėdinio, verto savo pirmtako vardo.

Dabar gamintojai sužadino naujas viltis paviešindami informaciją apie „Peugeot 208 GTI“. Tiesa, kol kas tai bus tik Ženevos automobilių parodai paruoštas koncepcinis modelis. Jis bus skirtas pasauliniam naujojo „Peugeot 208“ debiutui, tačiau gali būti, kad tai yra nuoroda į potencialų serijinį automobilį. Prototipas varomas 1,6 litro turbobenzininio THP 200 AG variklio, jo ratų provėža paplatinta 36 mm, gale sumontuotas „spoileris“ ir matyti blizgantys duslintuvo antgaliai.
 

Pristatytas Samsung Galaxy Note konkurentas – LG Optimus Vu.

Optimus Vu ekranas yra 5 colių įstrižainės, bet netradicinio 4:3 formato, jo raiška - 1024x768, naudojama IPS matrica, ryškumas siekia 650 nitų, tad aiškiai galima skaityti dienos šviesoje. Viduje naudojamas 1,5 GHz dviejų branduolių procesorius, 8 MP kamera gale ir 1,3 MP priekyje, 32 GB vidinė atmintis ir didelė 2 080 mAh baterija. Veikia DLNA standartas, yra HDMI jungtis. Kaip ir Note, kartu su įrenginiu teikiamas rašiklis.

LG Optimus Vu Korėjoje pasirodys jau netrukus, apie kitas šalis kol kas nepranešama.
 

Kas galėtų būti geriau už beveik nuogą dailiąją Candice?

Gal ir būtų galima kažką gero sugalvoti, tačiau, vos pamačius simpatišką Candice, viskas tarytum išgaruoja iš galvos.

Su ta mintimi jus ir paliekame – smagaus spoksojimo!

via guyism.com

Elitinių sportinių automobilių gamintojas „Porsche“ oficialiai paskelbė, kad būsimasis naujas gamos modelis vadinsis „Macan“.

Skelbiama, kad šiame pavadinime paslėpta indoneziečių žodžio „tigras“ reikšmė. Penktasis modelis „Porsche“ gamoje bus gaminamas naudojant „Audi Q5“ komponentus, tačiau išlaikant sportinių automobilių gamintojo identitetą. Automobilis į gamybą pateks 2013 metais ir bus gaminamas Vokietijoje, Leipcigo fabrike. Ši gamykla jau sulaukė milžiniškų investicijų, joje bus sukurta daugiau nei tūkstantis naujų darbo vietų.
 

Pokyčiai technologijų pasaulyje tapo tokie greiti, kad tradicinė pramonė – knygynai, vaizdo įrašų nuomos punktai ir laikraščiai – vis sunkiau skinasi kelią sėkmės link.

Todėl spėti, kas įvyks jau įsibėgėjusiais 2012 metais, tampa labai sudėtinga: šiais laikais vieneri metai technologijų pasaulyje yra tolygūs visai analoginei erai. CNN atkreipę dėmesį į egzistuojančias tendencijas pateikia keletą spėjimų.

1. Prisilietimų kompiuterija

Manoma, jog labiausiai 2012 metais dominuos nauji duomenų įvedimo metodai. Tokie planšetiniai kompiuteriai kaip iPad atrodo puiki tradicinių kompiuterių alternatyva, tačiau galbūt tai tik pakaitalas? Juk ir komandinė eilutė davė kelią grafinei vartotojo sąsajai, todėl panašiai lietimui jautrūs ekranai turėtų pakeisti kompiuterines peles.

Kad taip iš tiesų nutiks, yra gana aišku: tai parodo Windows 8 bei Mac OS X Lion, naujausios kompiuterių operacinės sistemos, kurios skolinasi labai daug savybių iš mobiliųjų kolegų. Šios naujos sąsajos vietoje tradicinės aplinkos naudoja sąsają, skirtą būtent lietimui jautriems ekranams.

Bėgant laikui šis mažas žingsnelis taps dideliu žingsniu ir pasaulyje dominuos mobiliosios operacinės sistemos. Žinoma, 2012 metai yra tik pereinamasis laikotarpis, tačiau kuo toliau, tuo mažiau prireiks senamadiškos kompiuterinės pelės.

2. Socialiniai gestai

Socialinių tinklų karalystėje dominuojanti tendencija bus socialiniai gestai. Dėl Facebook „tiesioginio dalijimosi“ savybė buvo pradėta naudoti dar 2011 metų rugsėjo mėnesį. Jos tikslas gana paprastas – ji pašalina poreikį paspausti mygtuką norint pasidalyti tam tikra informacija su savo draugais. Vietoje to viskas, ko klausausi, skaitai ar žiūri, yra automatiškai paviešinama tavo profilyje, žinoma, jei tik suteiki leidimą atitinkančiai programėlei.

Pirmieji šią savybę Facebook socialiniame tinkle panaudojo Spotify bei Social Reader, taigi net nežinodamas tu gali būti visa tai jau išmėginęs.

Ši tendencija labai svarbi visiems socialiniams tinklams: Facebook jau turi 800 milijonų vartotojų, tačiau augimas pamažu lėtėja. Taigi toks automatizuotas informacijos dalijimasis tikrai padidins Facebook turinio augimą. Egzistuoja tik viena problema: ne visi vartotojai nori, jog tam tikros programėlės sektų jų veiksmus internete.

3. NFC mobilūs mokėjimai

NFC turėtų sužydėti šiais metais. Klausi, kas tai? Tai bekontakčiai mobilūs mikromokėjimai, atliekami naudojant NFC technologiją, kuri leidžia vartotojui vietoje kreditinės kortelės naudoti telefoną: NFC technologija leidžia identifikuoti vartotoją šiam pridėjus telefono aparatą prie kortelės nuskaitymo įrenginio (pavyzdžiui, atsiskaityti už taksi paslaugas) ir nuo sąskaitos nuskaičiuoja reikiamą pinigų sumą.

Daugelis mano, jog 2013 metais vienas iš 5 telefonų palaikys NFC technologiją. Pasaulyje šią technologiją plėtoja Google Wallet, Visa Wallet, Serve bei ISIS, o Lietuvoje – Mokipay.

4. iPad konkurentai

Jei prisilietimų kompiuterija yra ateitis, tuomet iPad yra tikras karalius. Ir vis dėlto 2011 metų pabaigoje iPad susidūrė su rimtais varžovais, pavyzdžiui, Amazon Kindle Fire. Klausi kodėl? Pirmiausia todėl, kad iPad kainuoja 2,5 karto daugiau nei Fire modelis.

Vis dėlto kovą dėl geriausio vardo Amazon įrenginys laimi ne tik dėl kainos. Šiai kompanijai priklauso gigantiška turinio parduotuvė – filmai, elektroninės knygos, TV laidos ir kita daugialypė terpė. Žinoma, planšetinių kompiuterių techniniai duomenys yra svarbūs, tačiau vartotojui dar labiau rūpi galimas informacijos turinys: kadangi Fire turi ką pasiūlyti, jis tampa itin patraukli iPad alternatyva.

5. TV visur

Tikriausiai jau pamanei, jog visas mėgstamas laidas galėsi žiūrėti internete ir atsisakyti mokamos kabelinės televizijos? Ne, ne, ne!

Kabelinės televizijos kompanijos siūlo kitokį variantą: jei liksi jų paslaugos vartotoju, jos leis tau žiūrėti tiesioginę televiziją ir papildomai pasiūlys užsakomuosius filmus ar TV laidas visuose suderinamuose įrenginiuose.

Nors 2010 metais atrodė, kad kabelinės televizijos kompanijoms šviečiasi liūdna ateitis, tokie įrenginiai kaip planšetiniai kompiuteriai, kuriems nuolat reikia naujo turinio, kabelinės televizijos kompanijoms suteikia antrą šansą.

6. Balso komandos

Štai dar viena tendencija, kuri žada išpopuliarėti 2012 metais: balso komandos.

iPhone 4S sumaniajame telefone gyvenančią Siri, leidžiančią rašyti pranešimus, kurti priminimus, atlikti paiešką internete ir pan., galime laikyti šios naujos tendencijos pradininke.

Žinoma, balso komandos egzistuoja jau keletą metų, tačiau jos dar niekada neveikė taip tiksliai.

Siri apibūdina naują erą, kurioje mes šnekame, o mūsų įrenginiai mus supranta – dažniausiai net iš pirmo karto. Tuoj pat turėtų pasirodyti ir kitų gamintojų alternatyvos. Be to, Apple netrukus pasiūlys balso komandas naudoti vietoje TV nuotolinio valdymo pulto. Tiesa, balso atpažinimas veikia tik anglų kalba – lietuviškų kokybiškų alternetyvų nėra, tačiau tikriausiai nėra ir poreikio.

7. Erdviniai gestai

Taip pat populiarėja ir kiti duomenų įvedimo metodai, pavyzdžiui, Microsoft kompanijos Kinect, kuris siūlo erdvinių gestų sąsają. Panašiai kaip filme „Įspėjantis pranešimas“, tavo įrenginiai gali būti valdomi rankų gestais ore. Tikimės, jog 2012 metais pasirodys daugiau šią technologiją naudojančių įrenginių.

8. Antrasis ekranas

„Antrasis ekranas“ yra iPad programėlė, kuri klausosi tavo televizoriaus ir pateikia susijusią su rodomu filmu informaciją. Kadangi žiūrėdamas filmą dažnai naudoji savo planšetinį kompiuterį arba sumanųjį telefoną, suinteresuotos kompanijos įžvelgia galimybę papildyti tavo pojūčius.

Disney kompanija jau sukūrė „antrojo ekrano“ programėles tokiems filmams kaip „Liūtas Karalius“ ar „Bembis“, o daugelis televizijų siūlo panašias savybes. Dar daugiau sulauksime 2012 metais.

9. Lankstūs ekranai

Ši nuostabi nauja sąsaja leis priartinti ar atitolinti vaizdą arba pereiti į puslapio apačią palenkiant įrenginio ekraną. Nokia ir Samsung kompanijos užsiminė apie sumaniųjų telefonų su lanksčiais ekranais pristatymą 2012 metais, tačiau realybėje tokie telpantys kišenėje ir popieriaus lapo storio įrenginiai pasirodys nebent po kelerių metų.

10. HTML5

Dar viena 2012 metų technologijų tendencija bus HTML5 – penktoji HTML standarto iteracija, kuri leis programuotojams sukurti sąveikaujančias ir gausesnes taikomąsias programas.

Kodėl ši tendencija yra verta vietos svarbiausių dešimtuke? Kadangi programuotojams įgriso kurti programas kiekvienai skirtingai operacinei sistemai, HTML5 siūlo galimybę sukurti programą, kuri veiks visiškai visose operacinėse sistemose.

Viską apibendrindami galime teigti, jog 2012 metais mūsų laukia daugybė naujų būdų, kaip sąveikauti su naujais įrenginiais. Galbūt manai, jo klystame arba užmiršome paminėti svarbią tendenciją? Parašyk savo nuomonę komentaruose.

paruošta pagal cnn.com

Ir kas galėjo pagalvoti, kad panirę po vandeniu šunys atrodo taip puikiai?

Fotografas Seth Casteel šioje fotosesijoje nufotografavo šunis, neriančius į baseiną paskui ten įmestą kamuoliuką. Tačiau įdomiausia tai, kad fotoaparatas su pačiu fotografu yra panirę po vandeniu.

Keturkojų vaizdas, kuomet jie stengiasi išpūtę akis pagauti po vandeniu panirusį kamuoliuką, neįkainojami.
 

Prieš Ženevos automobilių parodą „Toyota“ paskelbė apie šiai parodai ruošiamą nedidelio miesto automobilio prototipą pavadinimu FT-Bh.

Šios mašinos misija bus mažinti miesto automobilių išmetamą CO2 taršą. Daugiau detalių apie savo premjerą gamintojas kol kas neatskleidžia. Apsiribota vienu eskizu ir apibūdinimu, kad tai bus ypač lengvas hibridinis automobilis, orientuotas į ekonomiškai gyvybingą produkcijos formatą. Todėl kūrimo metu buvo vengiama komplikuotų gamybos procesų ir brangių medžiagų.
 

Tai, kokiu greičiu žmogus eina, gali išduoti, kad jis serga demencija (silpnaprotyste), o rankos spustelėjimo stiprumas sveikinantis gali rodyti, kad vidutinio amžiaus žmogui gresia insultas. Tokias išvadas pateikia JAV Bostono medicinos centro ataskaita.

„Smegenų skenavimo rezultatai, ėjimo greičio ir rankos paspaudimo stiprumo matavimai buvo atlikti 2 410 žmonių, kurių vidutinis amžius sudarė 62 metus. Praėjus 11 metų po pirmojo tyrimo 34 žmonėms buvo nustatyta demencija, o 79-is ištiko insultas“, – komentavo skaičius tyrimui vadovavusi daktarė Erica Camargo.

Kuo stipriau vidutinio amžiaus žmogus spaudžia Tau ranką, tuo mažesnė tikimybė, kad per artimiausius metus jį ištiks insultas. Ir kuo lėčiau vaikšto Tavo senelis, tuo didesnė jam demencijos rizika. Pasak daktarės Camargo, į šiuos duomenis dėmesį turėtų atkreipti visi gydytojai. Tai, kad po insulto ar pasireiškusių silpnaprotystės požymių neretai sutrinka pagrindinių organizmo sistemų darbas, yra įprastas dalykas, tačiau šis naujas tyrimas pirmą kartą pademonstravo, kad tokie, atrodytų, nereikšmingi dalykai kaip lėtas ėjimas ar silpnas rankos spustelėjimas gali padėti faktiškai diagnozuoti rimtas ligas.
 

Gamintoja atskleidė, kad praėjusių metų pabaigoje nutraukė 1977-aisiais pradėtą vaizdo kasečių grotuvų (VCR) gamybą.

Tiesa, archajiškųjų grotuvų gamyba nutraukta tik Japonijoje. Stebina tai, kad jie ir toliau bus gaminami Panasonic gamyklose Kinijoje ir Slovakijoje – akivaizdu, kad vartotojai aplinkinėse teritorijose iki šiol nesuskubo pereiti prie DVD, Blu-ray ar internete platinamų vaizdų formato.
 

Pranešama, kad Apple rengiasi ne tik pristatyti iPad 3, bet ir išleisti mažesnę planšetinio kompiuterio versiją.

Tokią informaciją pranešė keletas Apple tiekėjų. Pasak jų, kompanija kalbasi su įvairiais gamintojais dėl galimo mažesnio planšetinio kompiuterio, demonstruoja įvairius dizainus ir ieško tinkamų vidinių įrenginių. Pasak šaltinių, 8 colių iPad ekranas būtų 1024x768 raiškos (ekraną bandomosioms versijoms tiekia LG).

Oficialiai žinoma, kad naujas 9,7 colio iPad bus pristatytas kovo 7 dieną, tad įdomu, ar tuo pat metu bus kas nors pranešta apie mažesnę versiją.
 

Neatsimeni, kiek vakar išplempei alaus butelių? Sumanusis alaus atidarytuvas tau padės!

Jis užfiksuoja kiekvieną atidarytą alaus butelį, todėl su juo gali sekti ne tik vienos alaus vartojimo sesijos pajėgumą, bet ir siekti patekti į Guinnesso rekordų knygą.

Tokio alaus atidarytuvo su skaitikliu kaina apie 5 JAV doleriai.

via blessthisstuff.com

Šios keistos pėdkelnės patiks ne kiekvienam, o ir apsimauti jas išdrįs ne kiekviena mergina.

Jų raštas kojas padengia anatomiškai tikslia raumenų struktūra, kuri kojoms suteikia tokią išvaizdą, lyg nuo jų būtų nudirta oda.

Helovinui gal ir tiktų, o kasdien nešioti tikriausiai išdrįstų ne kiekviena mergina. Anatominių pėdkelnių kaina apie 75 JAV dolerių.
 

Kalendoriai meluoja. Paimkime kad ir metų laikus – akivaizdžiausią neatitikimą tarp „popierinio“ ir astronominio laiko: žvelgiant astronominiu požiūriu, metų laikai keičiasi ne pirmą mėnesio dieną, o pavasario ar rudens lygiadienio metu arba ilgiausios nakties žiemą ir ilgiausios dienos vasarą, vadinasi, neatitikimas tarp kalendorinio ir tikrojo, astronominio metų laiko yra net trys savaitės. Pažvelgus kritiškiau, kalendoriai atrodo keisti ir nepatogūs, pavyzdžiui, šiuo metu naudojamas ir visų puikiai žinomas Grigaliaus kalendorius – kodėl jame yra 365 dienos su neaiškia „uodegėle“, priverčiančia kartą per ketverius metus pridėti papildomą dieną – vasario 29-ąją? Kodėl vieni mėnesiai turi 31 dieną, kiti – 30 dienų, o savaitė trunka septynias dienas? Juk paprasčiau būtų turėti tris savaites per mėnesį, trunkančias po dešimt dienų – taip, kaip kažkada mėgino padaryti prancūzai, trumpam įvedę savo Revoliucinį kalendorių.

Kalendoriai. Pradžia

Visose kultūrose laikas buvo įsivaizduojamas ne kaip judantis į priekį, o kaip cikliškas, ratu judantis reiškinys. Tokiais atvejais kiekvienas ratas baigiasi tame pačiame taške, kur ir prasidėjo, o tada vėl prasideda iš naujo, todėl nuo senų senovės ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiems dangaus reiškiniams, kuriuose buvo galima atsekti cikliškumą. Taip sukurtos ir kalendorinės sistemos, kuriose fiksuotas „septynių planetų“ matomas judėjimas dangaus skliautu – Saulės, Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno. Negana to, daugelio tokių kalendorių pagrindu ilgą laiką buvo Mėnulio ritmas. Seniausi Mėnulio kalendoriai randami urvuose, Prancūzijos ir Vokietijos teritorijose, manoma, kad jie sukurti vėlyvojo paleolito metu, prieš 30 000 metų. Saulės kalendoriai (toks ir yra Grigaliaus kalendorius) atsirado vėliau ir ilgą laiką buvo šalia Mėnulio kalendorių. Galų gale net dabar naudojami Saulės kalendoriai perėmė nemažai buvusių kalendorinių sistemų bruožų – ne tik privalumus, bet ir trūkumus.

Štai, pavyzdžiui, pagal Saulę nustatomų metų „skyriai“ – mėnesiai ir į keturias dalis juos padalijus gautos savaitės – yra „pasiskolinti“ iš Mėnulio kalendoriaus. Apie tai byloja ir pavadinimas „mėnuo“: Mėnulio mėnesiai nuo seno buvo nustatomi pagal tai, kada danguje pasirodo jaunas mėnulis – siaurutė jo juostelė, kuri pamažu kinta, iš pradžių pilnėdama, didėdama, virsdama pilnatimi, o paskui mažėdama, dildama, kol galiausiai dienai dviem pradingdama ir vėl pasirodydama danguje.

Kita vertus, tai nestebina: juk žmonėms stebėti Mėnulio fazių kaitą buvo kur kas paprasčiau, nei pagal Saulę atrinkti mėnesius – apskritai vizualiai stebėti Saulės metus nėra lengva. Be to, vien Mėnuliu paremtas kalendorius nelabai tiko dirbant žemės ūkio darbus – nerodė, kada reikėtų baigti ar pradėti tam tikrus darbus. Ir jei subtropikuose ar tropikuose gyvenantiems žmonėms, per metus nuimantiems po du tris derlius, tai nebuvo labai aktualu, tai mūsų klimatinėje zonoje žūtbūt reikėjo sinchronizuoti paslankų Mėnulio kalendorių su Saulės kalendoriumi, kuriame mėnesiai surikiuoti pagal sezonus (metų laikus) griežtai ir nekintamai.

Taip žmonės sukūrė Mėnulio-Saulės kalendorius, kurių esmė yra rasti tokį Mėnulio mėnesių sveikąjį skaičių, kuris kaip galima tiksliau derėtų su Saulės metų sveikuoju skaičiumi. Beje, net ir tokiu atveju ilgą laiką metų laikus žemdirbiai nustatydavo ne formaliai pagal Saulės kalendorių, kaip yra dabar, bet pagal atitinkamus klimatinius reiškinius: žiema prasidėdavo, kai iškritęs sniegas nebenutirpdavo, o pavasaris – kai sniegas imdavo tirpti.

Tobulumo paieškos

Mėginimų patobulinti ar iš naujo perkurti kalendorius būta pačių įvairiausių. Štai pirmasis romėnų kalendorius turėjo 10 mėnesių, kuriuos VII a. pr. m. e. karalius Numas Pompilijus pakeitė į 12-ą. Vėliau, 45 m. pr. m. e., Julijus Cezaris, paklausęs Aleksandrijos astronomo Sozigeno, įvedė vadinamąją Julijaus sistemą, pagal kurią ilgą laiką gyveno didelė dalis pasaulio. Kadangi metuose yra ne lygiai 365 paros, o truputį daugiau, buvo sugalvoti keliamieji metai – kas ketvirti metai būdavo viena diena ilgiau. Negana to, būtent Cezaris sumanė, kad metai turėtų prasidėti sausio pirmąją – tokiu būdu būtų apribotos vyriausiojo žynio galios, mat tas galėdavo keisti metų trukmę taip, kaip panorėjęs – metus ilgindamas ar trumpindamas pagal savo asmeninius poreikius.

Tačiau bėda ta, kad Sozigenas metų trukmę prilygino 365,25 dienoms, o iš tiesų metai trunka 365,2422 dienas. Taigi Julijaus kalendoriaus 11 minučių ir 14 sekundžių paklaida bėgant metams kaupėsi, kol XVI a. prisikaupė tiek, kad pavasario lygiadienis pagal kalendorių būdavo ne kovo 21 dieną, o 11-ą. Kilo tikra painiava planuojant žemės ūkio darbus, nustatant mugių datas ir pan. Todėl buvo sumanyta pereiti prie Grigaliaus kalendoriaus, kuris buvo įvestas 1582 metais. Grigaliaus kalendorius buvo sukurtas Julijaus kalendoriaus pagrindu: pirmą kartą jį pasiūlė vienas Italijos Neapolio daktaras, o kalendorius taip pavadintas todėl, kad juo naudotis įsakė popiežius Grigalius XIII. Beje, šiuo kalendoriumi, kurį ir šiandien naudoja didžioji pasaulio dalis, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradėjo naudotis tais pačiais 1582-aisiais – anksčiau už tokias šalis kaip Austrija, Vokietija, Švedija ir Rusija.

Grigaliaus kalendoriaus pataisymas – per 400 metų reikia atsisakyti 3 keliamųjų metų. Tuomet atogrąžinių metų neatitikimas yra vos 26 sekundės, vadinasi, tik vienos dienos nuokrypis per 3 300 metų. Tiesa, Grigaliaus kalendorius neatsižvelgia į Žemės sukimosi lėtėjimą, dėl kurio diena per 100 metų pailgėja 0,6 sekundės.

Garsus persų poetas, matematikas, filosofas ir astronomas Omaras Chajamas buvo sukūręs tikslesnį kalendorių – siūlė keliamuosius metus įvesti 8 kartus per 33 metus: 7 kartus – kas ketverius metus ir kartą – kas penkerius. Tačiau Chajamo kalendorius, pavadintas Saulės hidžra, dabar naudojamas tik Afganistane.

Pakeisti ne taip lengva

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais buvo įvestas Revoliucinis kalendorius (calendried républicain, arba calendrier révolutionnaire français). 1789 metų liepos 14 dieną užėmę Bastiliją, tuos metus revoliucionieriai ėmė vadinti „pirmaisiais Nepriklausomybės metais“, nors dienas ir mėnesius paliko tuos pačius. Tačiau 1793-iaisiais speciali komisija, vadovaujama Charles-Gilbert Romme, sukūrė naują kalendorių, kurį oficialiu dekretu netrukus patvirtino Konventas. 1792-ieji buvo paskelbti naujos eros pradžia, o era „nuo Kristaus gimimo“ panaikinta. Metai pradėti skaičiuoti nuo rugsėjo 22-osios – dienos, kai buvo nuversta karališkoji valdžia ir paskelbta Respublika. Metai padalyti į 12 mėnesių po 30 dienų,o likusios 5–6 dienos pavadintos sankiulotidėmis ir į mėnesius neįėjo. Mėnesių ir dienų pavadinimus sukūrė Konvento narys ir poetas Fabre d‘Èglantine, mėnesių pavadinimus sudaręs iš prancūziškų, lotyniškų ir graikiškų žodžių šaknų. Visų 360 dienų pavadinimai (išskyrus sankiulotides) sukurti pagal gamtos, žemdirbystės, augalų ir gyvūnų vardus, pavyzdžiui: Raisin – vynuogės, Pomme – obuolys, Miel – medus, Rossignol – lakštingala, Moulin – malūnas ir t. t.

Savaičių taip pat neliko – vietoj jų atsirado dekados, nes jos labiausiai atitiko bendrą revoliucionierių tendenciją pereiti prie dešimtainio skaičiavimo ir visuomenės dekrikščioninimo (juk buvo pakeista ir matų bei svorių sistema). Kadangi nebeliko sekmadienių, piliečiai patys galėjo spręsti, kuriomis dienomis atostogauti, o valstybės tarnautojams apskritai liko tik viena poilsio diena – dešimtoji, vadinta décadi. Negana to, prancūzai pakeitė ir paros laiko skaičiavimą: pagal Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikrodžius valandą sudarė 100 minučių, minutę – 100 sekundžių, o parą – 10 valandų.

Revoliucinis kalendorius buvo naudojamas vos 13 metų – 1806 metų sausio pirmąją jį atšaukė Napoleonas Bonapartas, tad tauta grįžo prie Grigaliaus kalendoriaus. Ne tik tam, kad kuo greičiau iš žmonių sąmonės ištrintų revoliucinę epochą, bet ir todėl, kad prancūzai per tuos 15 metų taip ir nepriprato prie naujojo kalendoriaus ir buityje metus perskaičiuodavo „senąją maniera“. Pagal „senąjį“ kalendorių gyveno ir katalikiškoji bažnyčia, pagal jį apskaičiuodama bažnytines šventes. Galų gale Grigaliau kalendorius buvo patogesnis pirkliams, diplomatams – tiems, kurie daug bendraudavo su užsieniečiais.

Pasaulinis kalendorius

Tikslaus, patogaus ir logiško pasaulinio kalendoriaus, nesusieto su jokia religija, projektai buvo svarstyti ir praeitame amžiuje Nacijų Lygoje – dabartinių Jungtinių Tautų pirmtakėje, tačiau klausimo sprendimas buvo atidėtas.

Pasaulio kalendorius – modifikuota Grigaliaus kalendoriaus versija – buvo pasiūlytas amerikietės Elisabeth Achelis 1930-aisiais. Jame yra dvylika mėnesių, sudarančių lygius ketvirčius, ir, svarbiausia, kalendorius yra nuolatinis ir nekintantis, nes išlieka vienodas kasmet – konkrečiame mėnesyje nepakinta savaitės dienos. Kiekviename ketvirtyje yra po 91 dieną, 13 savaičių ir 3 mėnesius, kurių pirmasis trunka 31-ą, kiti du – po 30 dienų. Pasaulio kalendorius turi dvi papildomas dienas, kad išsaugotų visada tą pačią Naujųjų metų dieną, kaip ir Grigaliaus kalendoriuje. Viena jų – tai diena po gruodžio 31-osios, pavadinta „pasaulio diena“, kita – pridedama tik keliamaisiais metais, po birželio 30-osios, ir atitinkamai pavadinta „keliamąja diena“. Tiesa, pati kalendoriaus kūrėja šias dvi pridedamas dienas laikė ne atskiromis dienomis kalendoriuje, o 24 valandų „pauzėmis“ tarp vieno kalendoriaus ir kito.

Didžiausi Achelis sukurto kalendoriaus priešininkai buvo religinių bendruomenių vadovai, kurioms labai svarbus septynių dienų ciklas: dvi iš kalendoriaus „iškrentančios“ dienos – „pasaulio“ ir „keliamoji“ – sugriautų tūkstantmetę septynių savaitės dienų tradiciją, todėl buvo kategoriškai atmestos.

Pasaulinio kalendoriaus šalininkai šiuo metu yra susibūrę į asociaciją, turi savo tinklalapį – TheWorldCalendar.org, ir vadovą – Edwardą Richardsoną. Asociacija pateikia argumentus, kodėl pasauliui vertėtų atsisakyti Grigaliaus kalendoriaus ir rinktis Pasaulinį: pastarasis turi paprastesnę struktūrą, ketvirčiai yra lygūs, todėl jų statistinius duomenis yra paprasčiau palyginti. Pabrėžta ir ekonominė nauda: nebereikėtų kasmet spausdinti tonų naujų kalendorių, nes vienas kalendorius tiktų visiems metams, nebereikėtų kaitalioti ir sudarinėti mokyklų ar darbinių tvarkaraščių. Galų gale Pasaulinį kalendorių kiekvienas galėtume išmokti tarsi laikrodžio valandas ar daugybos lentelę.
Nepaisant šio ir kitų mėginimų patobulinti esamą kalendorinę sistemą, kol kas apie planus atsisakyti Grigaliaus kalendoriaus nei Jungtinės Tautos, nei kitos svarbų vaidmenį pasaulyje vaidinančios organizacijos net neužsimena.

Dėl politikos

Tačiau tai nereiškia, kad kalendoriai šiais laikais niekur nekeičiami. Tiesa, daroma tai dažniausiai ne dėl astronominio tikslumo, o dėl politinių sumetimų. Štai nepaliečiai prieš trejus metus, kai buvo nutrauktas 240 metų karaliavusios šachų dinastijos valdymas ir valstybė pavadinta Respublika, perėjo prie Tautinio kalendoriaus. Viena iš fundamentalių reformų buvo kalendoriaus pokyčiai: 2008 metų spalio 29 dieną ten prasidėjo 1129-ieji Nepal Sambat kalendoriaus metai. Iki tol Nepale buvo gyvenama pagal Vikram Sambat kalendorių, pagal kurį šalyje buvo 2065 metai. Nepalo vadovybės manymu, naujasis laiko skaičiavimas turėtų padėti nepaliečiams grįžti prie pamirštos tautinės kultūros ir tradicijų.

Nepal Sambat yra paremtas Mėnulio kalendoriumi ir prasideda, skaičiuojant pagal mūsų datas, 880 m. pr. m. e. Naujieji metai pagal šį kalendorių prasideda vienos šventės įkarštyje, švenčiamos spalį arba lapkritį. Toks metų skaičiavimas buvo labai paplitęs šio amžiaus viduryje. Kad būtų dar painiau, galima prisiminti, kad Nepale yra ir daugiau kalendorinių sistemų: Bulla Sambat, Hidžra Sambat, Išvi Sambat – mums įprastas Grigaliaus kalendorius, dar tibetiečių kalendorius, kuriuo iki šiol naudojasi kai kurios Šiaurės ir Vidurio Nepalo tautelės – šerpai, thakaliai, tamangai ir kt.

Nors žiema jau pabaigos link, tik dabar radome tobulas rogutes pavadinimu GTI Crazy Bob.

Volkswagen pristatė GTI rogutes, kurios savo išvaizda, kaip galima spėti iš pavadinimo, primena Volkswagen GTI automobilį.

Tokių rogučių kaina – apie 65 eurus.

via luxatic.com
 

„Apie 65–70 proc. moterų pageidauja mylėtis tamsoje, tačiau net 65 proc. vyrų mieliau užsiimtų seksu šviesoje“, – teigia Johnas Beiteris, sertifikuotas JAV sekso terapeutas.

Tai, kad jų kūnas gali nepatikti partneriui, kelia nerimą tiek vyrams, tiek moterims. Daugiausia įtakos tam turi žiniasklaidos formuojami stereotipai, mitybos sutrikimai ir paplitę klaidingi įsitikinimai. Neretai iškeiptas savęs suvokimas žmogaus seksualinį gyvenimą paveikia ne mažiau nei reali sekso patirtis.

„Moterys paprastai trokšta būti lieknesnės ir turėti didesnes krūtis – tai atsispindi valgymo sutrikimus ir plastines kūno operacijas pateikiančiuose statistiniuose duomenyse. Vyrai svajoja atrodyti raumeningesni, ypač viršutinėje kūno dalyje, tačiau vis tiek išlikti liekni“, – Pitsburgo universiteto laikraščiui „Pitt News“ aiškino psichologijos profesorė Irene Frieze.

Štai kodėl neretai moterys (o kartais ir vyrai) mieliau neria į meilės žaidimus tik tuomet, kai miegamajame išjungia šviesą. Moterims dažniau nei vyrams kyla minčių dėl savo kūno nepatrauklumo sekso metu, todėl jos gali būti drovesnės ir neatsipalaiduoti.

Pasak psichiatrijos ir psichologijos srities mokslininkės Jennifer Wildes, ne viena moteris jaučiasi per stora arba nekenčia kai kurių savo kūno dalių, tačiau dar sudėtingesnės yra valgymo sutrikimų problemos. Anoreksija ar bulimija sergančios pacientės ne tik nebesugeba normaliai maitintis, netenka daug svorio, bet ir patenka į depresijos ar nerimo gniaužtus. „Tokios moterys apibūdindamos save būtinai pabrėš tai, kaip jos atrodo ir kiek sveria“, – pasakoja Wildes.

O štai vyrams, pasak sekso terapeuto Beiterio, labiau už kūno antsvorį rūpi varpos dydis. Bėda ta, kad neretai vyrai turi išankstines nuostatas ir nesulaužomus įsitikinimus, kiek ilgai turėtų trukti jų erekcija. O jeigu ji tiek netrunka? Prasideda nerimas ir nepasitikėjimas savimi. 
Tačiau Beiteris, kaip ir kiti jo profesijos broliai, siūlo keisti negatyvius įsitikinimus ir visų pirma kasnakt gerai išsimiegoti, sportuoti ir tinkamai maitintis – tai yra kertiniai akmenys, ant kurių stovi pozityvus požiūris į savo kūną. O svarbiausia, Beiterio nuomone, „turime atsikratyti mitų“.
 

Bet kur kambaryje statoma ir radijo bangomis veikiantis įrenginys su orų informacija ir laikrodžiu.

ACME stotelės ekranėlyje galima matyti ne tik vidaus ir lauko temperatūrą, bet temperatūros tendencijas, Mėnulio fazes. Stotelės laikrodis su žadintuvu kontroliuojamas radijo bangomis, tad rodo ypač tikslų laiką. Stotelė ir nuotolinis lauke įrengiamas daviklis veikia su AAA baterijomis.