« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Žmonės, žmonos ir meilužės

  • Daugybė šviesoforų, pėsčiųjų perėjų.
  • Keleiviai atgyja.
  • Mokytoja pradeda drebėti.
  • Vyrukas atsiliepia kitu telefonu.
  • Pagaliau atėjo mokytojos žvaigždžių valanda.
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 015 | Žmonės, žmonos ir meilužės

Labai ankstyvas rytas, maršrutinis mikroautobusas, maršrutas priemiestis–centras.

Daugybė šviesoforų, pėsčiųjų perėjų.

Keleiviai snaudžia. Ir čia įgriūna vyrukas. Patenkintas kaip banda beždžionių. Išsidrebia ant sėdynės greta pedagogiškos išvaizdos damos, iš kišenės išsitraukia mobilųjį ir, visame „mikriuke“ paskleisdamas pagirių aromatą, pasineria į fantastišką dialogą:
— Alio, Živilė? Skubiai pasakyk man Ritos telefoną. Och, kokia ji moteris, ach, kokia ji moteris... O kaip ji čiulpia — m-m-m, numirti ir neatsigauti, mano žmona taip nemoka... Aha, pakartok dar kartą, aš rašausi... Taip, ačiū, kad supažindinai!
Ir taip kokias tris minutes: gyvai, keiksmažodžiai kas trys žodžiai, emocijos iki autobuso stogo.

Keleiviai atgyja.

Atsibunda net tie, kurie norėjo savo sapnus peržiūrėti iki pabaigos, ir akylai stebi bendrakeleivį. Mokytoja demonstratyviai raukosi ir žiūri pro langą. Vyrukas atsisveikina su Živile ir skubiai surenka Ritos telefono numerį:
— Alio, Ritulė? Nemiegi?.. Jau nemiegi?.. Tai labas! Man taip patiko viskas, ką mes darėme! Aš vėl tavęs noriu! Ne, man dar niekas taip gerai nečiulpė... Taip? Tu dar geriau gali? Tai papasakok smulkiau, mano triušiuk...

Mokytoja pradeda drebėti.

Ji pagaliau pažiūri narsuoliui į akis ir paprašo kalbėti tyliau, nes tokie posakiai žudo jos pedagoginę klausą. Vyrukas mosteli ranka ir toliau mėgaujasi pokalbiu:
— Mane taip sujaudino, kad tu nusiskutai... Supranti, aš negaliu to pasiūlyti žmonai, nes ji iš karto supras, kad suku į šoną... Na taip, belieka tik kentėti... Ką daugiau darysi...
Autobuse atsibunda visi ir įdėmiai klausosi dialogo. Vairuotojas, sulaikęs kvėpavimą, atidžiai žvelgia į galinio vaizdo veidrodėlį. Nepatenkinta tik mokytoja, kuri, matėse, viduje tiesiog virė. Ir esant pačiam pokalbio įdomumui suskamba kitas vyruko mobilusis. Vyrukas sekundei nutyla, žvilgteli, kas skambina ir sušnabžda Ritulei:
— Oi, atleisk, negaliu kalbėti, skambina į kitą telefoną... Ta durnė, žmona... Aš tau vėliau paskambinsiu, gerai? Iki, mano meile!

Vyrukas atsiliepia kitu telefonu.

Balsas nuvargęs, reikalaujantis paguodos:
— Taip, brangioji... Ai, prisigėrėm vakar su Rimu... Na, pati supranti, bet ką padarysi... Nenoriu daug kalbėti, čia žmonių daug aplinkui, brangioji... Labai bloga, labai... Gerai, išgersiu aspirino... Taip, pasistengsiu grįžti anksčiau... Nors nežinau, darbo daug, gal vėl iki paryčių vergausiu... Brangioji, na atleisk, aš tikrai pasitengsiu grįžti anksčiau...

Pagaliau atėjo mokytojos žvaigždžių valanda.

Ji atsisuka į vyruką ir diktorės balsu paskelbia:
— Brangusis, su kuo ten kalbi? Man šalta... Ateik pas mane... Brangusis!
Don Žuano žandikaulis atvėpsta, jis slepia telefoną. Vairuotojas staiga nuspaudžia stabdžius ir iš juoko graužia vairą. Vyrukas bėga prie durų ir išlipa. Mokytoja laiminga kikena.
Viskas. Uždanga.


Skaitytojų komentarai

Numeriai: Straipsniai: