« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Miręs vanduo

  • Laivas tempė vandenį
  • Du sluoksniai
  • Sraigtas kelia bangas
  • Eksperimentas
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 015 | Miręs vanduo

Fridtjofas Nansenas — 1831 metais gimęs norvegų zoologas, Arkties tyrinėtojas, mokslo šakos fizinė okeanografija įkūrėjas, 1922 metų Nobelio premijos laureatas po vieno plaukiojimo Arkties vandenyse rašė, kad jam teko susidurti su labai keistu reiškiniu.
Šiais laikais tas reiškinys turi gana kraupų pavadinimą — „miręs vanduo“.

Laivas tempė vandenį

1893 metai. Norvegų mokslininkas ir keliautojas Fridtjofas Nansenas sugrįžęs iš ekspedicijos Arkties vandenyne savo ataskaitoje parašė: „Pastebėjau, kad tuo metu mes beveik nejudėjome iš vietos. Buvo toks įspūdis, kad mūsų laivas paskui save tempė visą vandenį, bet jam neužteko jėgų jį patempti. Mes darėme viską, ką galėjome — bandėme laivą staiga pasukti, laviravome įvairiomis kryptimis, plaukėme ratu, tačiau visos pastangos buvo bergždžios. Laivas nenorėjo plaukti, o kai tik garlaivio garo mašinas sustabdydavome, akimirksniu sustodavo ir laivas. Jis sustodavo taip staiga, lyg būtų atsirėmęs į sieną ar kokio milžino ranką...“.
Įsivaizduokite, kad sėdite valtyje kažkur ežero viduryje ir žvejojate. Staiga sumanote perplaukti į kitą vietą ir pamiršę ištraukti inkarą pradedate irkluoti. Valtis beveik nejuda, nors irklais mosikuojate iš visų jėgų. O kai nustojate irkluoti, valtis sustoja vietoje kaip įkalta. Taip buvo ir Fridtjofo Nanseno laivui, skirtumas tik tas, kad jo laivo inkaras buo pakeltas.

Du sluoksniai

1893 metais Arkties vandenyne stebėtą keistą reiškinį Fridtjofas Nansenas pavadino „mirusiu vandeniu“. Pavadinimas nesusijęs su mistika — Nansenas buvo mokslininkas. Savo knygoje „The Fram Expedition“ Fridtjofas Nansenas išdėstė paaiškinimą: „Labai įdomus reiškinys — „miręs vanduo“. Tai greičiausiai galima pamatyti tik ten, kur atsiranda du skirtingo vandens sluoksniai: viršuje beveik gėlas, lengvas vanduo, kiek žemiau — labai sūrus ir tuo pačiu sunkus vanduo.“
Įsivaizudokite, kad jūsų laivas staiga patenka į tokią susisluoksniavusio vandens zoną. Viršuje yra gėlo vandens sluoksnis, ir jis labai plonas, todėl po vandeniu esanti apatinė laivo dalis patenka į kitą, druskų prisotintą vandens sluoksnį. Šis druskingas vanduo yra kur kas tankesnis ir laivą stabdo taip, lyg jis būtų užplaukęs ant seklumos. Fridtjofo Nanseno teigimu, tų dviejų sluoksnių druskingumo skirtumas yra neįtikėtinai didelis — viršutinis vandens sluoksnis (nors kalbame apie vandenyną) yra toks gėlas, kad jį galima vartoti kaip geriamą vandenį, o žemiau esantis vandens sluoksnis esti tiek prisotintas druskų, kad netinka net garlaivio garo mašinoms aušinti. Tai — „miręs vanduo“.

Sraigtas kelia bangas

Šiuolaikinis mokslas neprieštarauja Nanseno hipotezei ir net ją patvirtina. Mokslininkai teigia, kad Arkties vandenyne vandens susisluoksniavimas yra natūralus reiškinys. Pasak jų, vandenyno vanduo yra traūrus, o ledynai sudaryti iš gėlo vandens. Kai ledynai tirpsta, viršutiniai sluoksniai gali būti kur kas mažesnio tankio, nes juose vanduo bus gėlesnis.
Viskas teisinga, tačiau, norint patekti į tokią situaciją, į kokią pateko Fridtjofas Nansenas ir jo laivas „Fram“, reikia, kad viršutinis gėlo vandens sluoksnis būtų tokio storio, jog laivo sraigtas atsirastų ties riba, skiriančia gėlo ir sūraus vandens sluoksnius. Specialistų teigimu, esant tokiai situacijai laivo sraigtas visą energiją panaudos tam, kad sukeltų nuo denio nematomas bangas, kurios atsiras dviejų skirtingų vandens sluoksnių sandūroje. Sraigtas suksis, bet laivas stovės vietoje. Esantiems laive atrodys, kad kažkokia mistinė jėga neleidžia laivui judėti, nors iš tikrųjų ta jėga yra fizika.

Eksperimentas

Ne taip seniai prancūzas Thierry Dauxois ir jo kolegos „mirusio vandens“ fenomeną pademonstravo akvariume. Į laboratorijoje sumontuotą akvariumą buvo supiltas sūrus ir gėlas vanduo. Kad matytųsi skirtumas, gėlas vanduo buvo nudažytas raudonai. Tuomet į akvariumą buvo paleistas laivo modeliukas, kurio sraigtas, atsidūręs tarp skirtingo tankio vandens sluoksnių, elgėsi lygiai taip pat, kaip Fridtjofo Nanseno laivas — variklis dirbo, sraigtas sukosi, bet laivas neplaukė. Tačiau akvariumas — ne jūra. Prancūzų tyrinėtojai labai gerai galėjo matyti, kas vyksta. Jie užfiksavo, kad nors vandens paviršius ir buvo lygus, tačiau po vandeniu, ties sūraus ir gėlo vandens riba, labai gerai matėsi (primenu, kad gėlas vanduo buvo raudonas) laivo sukeltos bangos.
Mechanizmas pasirodė esąs labai paprastas. Laivas plaukdamas pirmyn vandenį stumia, o už savęs palieka „tuštumą“, kurią akimirksniu užpildo vanduo. Jei laivo grimzlė ir paviršinio gėlesnio bei mažesnio tankio vandens sluoksnio storis lygūs, „tuštumą“ užpildo sunkesnis, sūresnis, iš apačios „ateinantis“ vanduo. Būtent tai ir sukelia nematomas vidines, laivą stabdančias bangas.
Beje, Nyderlandų okeanologas Leo Massas, vienas iš pirmųjų detaliai ištyręs „mirusio vandens“ fenomeną, teigia, kad šis reiškinys yra dažna priežastis to, kad vandenynuose paskęsta gerai plaukti mokantys žmonės. Leo Masso teigimu, jei toliau į vandenyną nuplaukęs žmogus patenka į zoną, kurioje vanduo susisluoksniavęs, plaukdamas jis jau nejuda kranto link, o visą energiją sunaudoja tam, kad tarp skirtingo tankio vandens sluoksnių kiltų bangos.
Taigi toks yra „mirusio vandens“ fenomenas. Pavadinimas kraupus, o iš esmės — tik fizika ir jokios mistikos.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: