« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Kada pasibaigs uranas?

  • Situacija
  • Optimistai ir pesimistai
  • Kiek urano iškasame?
  • Niūrios prognozės
  • Plėtros nebereikia
  • Logiškas žingsnis
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 015 | Kada pasibaigs uranas?

Naftos ištekliai mažėja — apie tai šnekama seniai, o pastaruoju metu labai dažnai. Jau niekam ne paslaptis, kad nafta kada nors pasibaigs, tik tikslių prognozių, kada tai įvyks, nėra ir, matyt, negali būti dėl labai paprastos priežasties — visos naftą liečiančios prognozės yra glaudžiai susijusios su naftos biznio strategija.
Dabar daug dėmesio skiriama alternatyviems energijos šaltiniams. Tačiau kad ir kiek šnekėtume apie hidroelektrinių, vėjo ar saulės energiją perdirbančių jėgainių plėtrą, nesunku pastebėti, kad labiausiai vystosi atominė energetika. Ši energetikos pramonės sritis elektros energijos pagamina vis daugiau. Mes nuolat girdime apie tai, kad kažkur netoli Lietuvos ir pačioje Lietuvoje planuojama statyti naujas atomines elektrines. Tačiau kokia yra urano išteklių būklė? Ar ilgai atominėms elektrinėms užteks šio kuro?

Situacija

2009 metų pradžioje atomines elektrines, kuriose veikė 439 branduoliniai reaktoriai, turėjo 33 pasaulio valstybės. Šiuo metu 48 reaktoriai yra statomi, kur kas daugiau jų planuojama statyti.
Atominės elektrinės pagamina maždaug trečdalį Europos Sąjungos elektros energijos. Tiesa, vertinant pasauliniu mastu, atominės energetikos indėlis nėra toks didelis — pagaminama 14 proc. elektros energijos, tačiau šios energetikos srities plėtra labai sparti.
Dabartinė branduolinė energetika pagrįsta urano U-235 ir kitų sunkiųjų branduolių dalijimu. Ateities branduolinė energetika greičiausiai dirbs kitokiu — sintezės energijos, principu, kuriam pranašaujama puiki ateitis, tačiau tam reikia ilgų mokslinių tyrimų, dešimtmečiais kuriamų technologijų.
Šiuo metu Europos Sąjungoje dėl politinių motyvų nelogiškai didelis dėmesys skiriamas atsinaujinantiems energijos šaltiniams, tariamas šių šaltinių naudingumas mums nuolat brukamas į sąmonę. Vaizdžiai kalbant, „vėjas pučia, sparnai sukasi, elektra gaminasi“. Išvertus į normalią kalbą skambėtų kiek kitaip: „vėjas nori pučia, nori nepučia, sparnai sukasi arba nesisuka, elektra gaminasi arba nesigamina, o jei gaminasi, tai už nemažą kainą, bet Europa kol kas visa tai dosniai finansuoja, nes tokia yra politika“.

Optimistai ir pesimistai

Realistai, vertinantys ne tik su energijos gamyba susijusį ekologiškumą, bet ir pagaminamos elektros energijos savikainą, teigia, kad šiuo metu pasaulis stovi ant pačių stambiausių investicijų į atominę energetiką slenksčio. Atominių elektrinių patrauklumas — maža elektros energijos savikaina ir nedidelis neigiamas poveikis aplinkai, bus lemiamas postūmis šios srities energetikai vystytis.
Tačiau kai kurie analitikai teigia, kad požiūris, jog ateitis priklauso atominei energetikai, kad po kurio laiko atsiras daug labai brangiai kainuojančių, bet labai pigiai elektros energiją gaminančių atominių elektrinių, yra pernelyg optimistinis. Detalią pasaulinės atominės energetikos analizę atlikęs CERN dirbantis šveicarų fizikas Michaelis Dittmaras teigia, kad viena iš didžiausių atominės energetikos plėtros problemų yra neteisingi urano atsargų įvertinimai.

Kiek urano iškasame?

Šiais laikais mūsų planetos atominės elektrinės per metus sunaudoja apie 65 000 tonų urano. Manoma, kad šio labai tankaus ir sunkaus (65 proc. sunkesnio už šviną), sidabriškai balto radioaktyvaus metalo pasaulinės atsargos yra 3–5 mln. tonų. Yra mokslininkų tvirtinančių, kad šie skaičiai gerokai padidinti.
Uranas išgaunamas iš uraninito rūdos, kurioje urano yra 0,1 proc. Tačiau urano gavybos pramonė atominėms elektrinėms kasmet pateikia tik apie du trečdalius tonų joms reikalingo urano. Kitas reikiamas kiekis (vienas trečdalis — ne taip jau mažai) gaunamas iš antrinių šaltinių (papildomai sodrinant jau panaudotą uraną, panaudojant karinės technikos branduoliniuose ginkluose esančius radioaktyvius metalus ir sukauptą plutonį 239). Tokia penkiolikos paskutinių metų situacija.
Taigi uranas kaip ir nafta — pertekliaus nėra, tad „kas gali paneigti galimybę...“

Niūrios prognozės

Šveicarų mokslininkas Michaelis Dittmaras teigia, kad įvertinus atominės energetikos plėtrą (statomi 48 reaktoriai, 60 reaktorių projektuojama) ir atsižvelgus į tai, kad visi statomi ir planuojami reaktoriai veiks, be to, apsidraudus, kad kuro kiekis iš tokio antrinio šaltinio kaip karinė pramonė nebus gaunamas, urano atsargos jau 2013 metais turėtų pasiekti kritinę ribą, nes metinis šio kuro poreikis bus gerokai didesnis ne dabar, t. y. 90 000 tonų. Svarbiausia, pasak Michaelio Dittmaro, kad niekas negali pasakyti, ką reikės daryti, nes dabar eksploatuojamos tik ištyrinėtos urano kasyklos, o apie naujas niekas nekalba.
Taigi Michaelio Dittmaro skaičiavimais po 4–5 metų mūsų laukia urano badas. Tiesa, šveicarų mokslininkas šiuose skaičiavimuose įvertino tai, kad nė vienas iš 100 seniausiai šiuo metu veikiančių reaktorių nebus uždarytas, vadinasi, jis bandė apskaičiuoti patį blogiausią variantą.
Šiuo metu 94 proc. reikalingo urano išgauna tik 10 valstybių. Urano kalnakasybos lyderiai yra Kanada, Australija, Kazachstanas, Rusija ir JAV.

Plėtros nebereikia

Aišku, be tokių pesimistinių prognozių, sakančių, kad 2013-aisiais, o vėliausiai 2015 metais dėl kuro stokos atominės energetikos plėtros era baigsis ir prasidės nuosmukis, yra ir optimistinių prognozių, kurios siejamos su tuo, kad Kazachstanas gali gerokai padidinti urano gavybą ir atrasti naujų urano rūdos klodų, kad daug tikimasi iš Nigerijos, Namibijos ir Tanzanijos. Tačiau nemažai atominės energetikos specialistų teigia, kad daug vilčių dėti į tas šalis, kur korupcijos lygis labai aukštas, nereikėtų.
Michaelio Dittmaro išvada labai paprasta: artimiausiu metu, maždaug po 4–5 metų, dėl urano stygiaus labiausiai nukentės tos šalys, kurių atominė energetika išvystyta labiausiai. Tai JAV, Prancūzija, Japonija, Rusija, Vokietija, Pietų Korėja, Didžioji Britanija, Ukraina, Kanada ir Švedija. Šios šalys per metus „suvalgo“ apie 84 proc. (54 000 tonų) urano. Pats blogiausias likimas prognozuojamas toms šalims, kurios urano savo poreikiams neišgauna, bet sunaudoja labai didelius jo kiekius. Tai Vokietija ir Prancūzija. Teigiama, kad šių šalių priklausomybė nuo urano yra didesnė nei nuo dujų ar naftos. Šalia Vokietijos ir Prancūzijos minimos dar trys gan didelės rizikos šalys, kurių priklausomybė nuo importuojamo urano taip pat labai didelė. Tai Japonija, Didžioji Britanija ir Švedija.
O kokia siūloma išeitis? Pasak Michaelio Dittmaro, vienintelis realus scenarijus — jau nuo 2010 metų po truputį mažinti atominės energetikos sektorių.

Logiškas žingsnis

Taigi atominės energetikos ateitį kai kurie mokslininkai piešia labai tamsiomis spalvomis, bet svarbiausiai, kad šio sektoriaus prognozuojamos krizės laikotarpis ne už kalnų, t. y. ne už kelių šimtų metų, o labai greitai — po kelerių metų. Šiame fone gana keistai atrodo Lietuvos noras turėti naują atominę elektrinę tada, kai nebeliks kuo ją „maitinti“ arba kuras kainuos taip brangiai, kad elektros savikaina bus beprotiškai didelė. Neapleidžia įspūdis, kad mūsų nauja atominė elektrinė, sprendžiant iš politikų pasisakymų, greičiau yra politinis, o ne ekonominis projektas, nes bėgant nuo „naftos ir dujų“ priklausomybės galima užšokti ant „urano priklausomybės“.
Tiesa, kalbant apie atominės energetikos kuro išteklius, neretai išsakoma viena itin imponuojanti viltis: urano gavybos sumažėjimas gali priversti galingąsias valstybes sparčiai mažinti branduolinę ginkluotę ir joje esantį branduolinį kurą panaudoti taikiems tikslams.
Tai būtų pats logiškiausias žingsnis urano bado metu.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: