« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Statybos tęsiasi

  • Pirmiausia — pelningiausi
  • Neatiduosite gražiuoju, atimsime piktuoju
  • Kava, viešbučiai, bankai
  • Kas toliau?
  • Faktai apie Venesuelos ekonomiką
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 014 | Statybos tęsiasi

Pirmiausia — pelningiausi

Į darbus Chavezas kibo vos išrinktas trečiajai kadencijai 2006-ųjų gruodį. Paskelbęs, kad jo tikslas — šalyje sukurti socializmą pagal Kubos modelį, tautos vadas pirmiausia nusitaikė į naftos gavybos kompanijas. Jo įsakymu per kelis mėnesius jos arba turėjo palikti naftos gavybos vietas Orinoko upės baseine, arba atiduoti kontrolinį akcijų paketą. Savo sprendimą prezidentas kaip visada komentavo asmeninėje, didžiulio populiarumo sulaukusioje radijo laidoje „Alio, Prezidente“: jis neslėpė džiaugsmo, kad nuo šiol naftos gavyba priklausys ne amerikiečiams, o valstybinei korporacijai „Petroleos de Venezuela SA“. Ir kalbėjo Venesuelos prezidentas taip, tarsi tai būtų ne ekonominiai objektai, o kariniai, ir atliekama nacionalizacija — ne ekonominė reforma, o Venesuelos karių laimėtas mūšis. Net šūkis, su kuriuo vyksta nacionalizacija, skamba kovingai: „Tėvynė, socializmas arba mirtis!“

Tiesa, Chavezas nenori visiškai atsikratyti užsienio kompanijų, todėl ir paskelbė nacionalizuojąs 60 proc. jų akcijų. Mat pasitraukdamos kompanijos išsivežtų ir visą techniką, o svarbiausia — specialistus, be kurių išgauti sunkiąją naftą (o būtent tokios Orinoko upės baseine yra daugiausia) ne taip paprasta. Tačiau Chavezas visiems naftininkams pažadėjo, kad atvirų investicijų į šią ūkio šaką niekada nebebus.

Prezidento įsakui pakluso amerikiečių „ConocoPhillips“, „Chevron“, „Exxon Mobil“, britų BP, norvegų „Statoil“ ir prancūzų „Total“. Pasirašydamos kontrolinio akcijų paketo perdavimo sutartis kompanijos nežinojo, kaip ir kada gaus kompensaciją, kokio dydžio ji bus. O jei būtų nesutikusios? Tuomet jas greičiausia ištiktų „Cemex“ likimas: cemento gamintojai iš Meksikos ilgai derėjosi su Chavezu dėl kompensacijos — „Cemex“ tikėjosi gauti apie 1,3 milijardo USD, t. y. gerokai mažiau nei yra tikroji gamyklos rinkos vertė. Kai per skirtą 60 dienų laikotarpį susitarti nepavyko, gamykla tiesiog buvo perimta jėga — pasitelkusi armiją Venesuelos vyriausybė pareiškė, kad pati atliks savarankišką gamyklos vertinimą ir tuomet pasiūlys „tinkamą“ kompensaciją.

 

Neatiduosite gražiuoju, atimsime piktuoju

Žinoma, socialistinis modelis, kurį Venesueloje kuria Hugo Chavezas, ne tik atsikrato privačių naftos kompanijų, bet ir valstybės kontrolę aktyviai diegia kituose ekonomikos sektoriuose. Nacionalizacijos mastai Venesueloje neprilygstamai didesni nei bet kurioje kitoje šalyje, pavyzdžiui, Bolivijoje ar Hondūre, kur naftos gavybos bendrovės taip pat buvo nacionalizuotos, arba Dubajaus Emyrate, iš kurio valdžia išvijo amerikiečių kompaniją „ConocoPhillips“.

Venesuelos prezidentas užsimojo kur kas plačiau — nacionalizuoja beveik viską: nuo energetikos kompanijų iki maisto produktų parduotuvių. Tiesa, iš pastarųjų tik tas, kurios nesutinka maisto produktus pardavinėti pagal prieš keletą metų valdžios nustatytas kainas (kai kurios parduotuvės iš prekybos paprasčiausia visai išėmė mėsos, pieno produktus, cukrų, nes pardavinėti už juokingas kainas neapsimoka, o jei pardavinėsi už rinkos kainą, tai parduotuvę paprasčiausiai atims).

Neretai nacionalizacija vyksta kompanijas prieš tai apkaltinus „sąmokslu“ ir „nepatriotišku elgesiu“. Pavyzdžiui, taip nutiko 2007-aisiais, kai Hugo Chavezas pagrasino nacionalizuosiąs stambiausią plieno gamybos kompaniją „Sidor“ ir visus komercinius bankus, jeigu jų prioritetas nebus valstybės interesai. O „Sidor“ buvo apkaltinta monopolistiniu sąmokslu: prezidento žodžiais, kompanija, kasmet pagaminanti 60 tūkstančių tonų vamzdžių, skirtų naftos pramonei, sudaro sandorius su saujele užsienio partnerių, dėl to Venesuelai „vamzdžius tenka importuoti iš Kinijos“. „Tai nepriimtina, — pareiškė Chavezas savo laidoje. — Jei kompanija „Sidor“, kuri buvo privatizuota, nuo šio momento nepakeis savo veiklos, aš būsiu priverstas ją nacionalizuoti taip pat, kaip CANTV.“

Beje, apie CANTV. Tai — stambiausia Venesuelos telekomunikacijos kompanija, priklausiusi amerikiečiams „Verizon“ ir aptarnaujanti 3,2 milijono fiksuoto ryšio linijų, 6,7 milijono mobiliojo ryšio abonentų bei 600 tūkstančių internetinio ryšio abonentų. Kartu su naftos kompanijomis CANTV buvo pirmoji, paaukota ant nacionalizacijos aukuro: iš pradžių valstybė įsigijo trečdalį akcijų, vėliau — 86,21 proc. Visas perėmimo procesas Venesuelos biudžetui kainavo 1,9 milijardo dolerių. Po to atėjo metas žiniasklaidai: siekdami „demokratizuoti eterį“ valdžios atstovai pareiškė perimą 240 FM ir AM diapazonais veikiančių radijo stočių, nes joms nebuvo pratęsta transliacijos licencija. Dar šių metų kovą Chavezas pareiškė skelbiąs karą toms žiniasklaidos priemonėms, kurios yra „valdomos oligarchų“ ir „mėgina apjuodinti valdžią“.

 

Kava, viešbučiai, bankai

Nebuvo pamiršta ir dar viena pelninga Venesuelos ekonomikos šaka — kava. Prezidentas netruko nacionalizuoti dvi stambiausias šalies kavos gamybos bendroves — „Fama de America“ ir „Cafe Madrid“. Ir šios nacionalizacijos scenarijaus pradžioje buvo pareikštas kaltinimas nelegaliu kavos eksportu į kaimyninę Kolumbiją: kad kavos produkcijos pristatymą būtų galima „perorientuoti“ į vidaus rinką, kompanijas reikia nacionalizuoti.

Paskutinės nacionalizacijos naujienos — šių metų spalį Venesuelos prezidento pasirašytas dekretas, įsakantis nacionalizuoti viešbutį „Margarita Hilton & Suites“ kartu su jachtų prieplauka. Viešbučio savininkė, tarptautinė korporacija „Hilton Worldwide“, jau neteko vieno viešbučio sostinėje Karakase. Mat prieš metus Chavezas Venesuelos turizmo sektorių paskelbė kaip „keliančiu didžiulį valdžios susidomėjimą“, o tai byloja apie masinį pagrindinių turizmo objektų nacionalizavimą. Įdomu tai, kad viešbutyje „Margarita Hilton & Suites“ vos prieš mėnesį iki dekreto pasirašymo vyko Chavezo, Libijos lyderio Muammaro Gaddafio ir Zimbabvės prezidento Roberto Mugabe susitikimas. Viešbutis su 280 kambarių, 210 liuksų, kazino, keliomis parduotuvėmis, restoranais, biuro patalpomis ir konferencijų salėmis, matyt, taip patiko Venesuelos prezidentui, kad jo nacionalizaciją buvo įsakyta atlikti skubos tvarka.

Chavezas taip pat atskleidė ir tolimesnius planus: bus sukurta nauja ministerija — Venesuelos viešoji bankinė korporacija, kuri turės „restruktūrizuoti ir reguliuoti bankinę sistemą“. Kitaip sakant, kitas Venesuelos valdžios taikinys — bankai: iki šiol veikę aštuoni privatūs, autonomiškai funkcionavę bankai bus sujungti į naują „bankinę korporaciją“.

 

Kas toliau?

Nacionalizuoti dar yra ką, kelias į šviesų socializmą tik prasidėjo, todėl laiko prezidentui Chavezui, net ir nacionalizacijos dekretus pasirašinėjančiam su pavydėtinu užsidegimu, žinoma, stinga. Tai trečioji jo prezidentavimo kadencija, ir pagal šalies konstituciją — paskutinė, taigi įstatymiškai iš vadovo posto Chavezas turėtų pasitraukti 2013 metais. Tačiau Venesuelos prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, kad tik jis vienas gali įvykdyti socialistinę Venesuelos revoliuciją, todėl privalo išsilaikyti prezidento poste, net jei ir tektų pakeisti konstituciją. Referendumą šiuo klausimu jis užsimojęs surengti kitais metais: „Jei dauguma žmonių pasakys „taip“, mums teks pakeisti konstituciją, kad perrinkimas Venesueloje būtų neribojamas“, — pareiškė Chavezas. Jei situacija ir toliau išliks tokia, kokia yra dabar, nereikia abejoti — konstitucijos pataisos bus padarytos, ir šlovingi socializmo statybos darbai nenutrūks.

Faktai apie Venesuelos ekonomiką

• Šalis išlieka priklausoma nuo naftos gavybos: nafta sudaro 90 proc. eksporto pajamų, apie 50 proc. biudžeto įplaukų ir apie 30 proc. BVP. Vyriausybė teigia, kad šalyje per dieną išgaunama apie 3,3 milijono barelių naftos, tačiau nepriklausomi analitikai mano, kad realus skaičius yra apie 2,7 milijono barelių per dieną, iš kurių 700 000 už subsidijuojamas kainas parduodami vidaus rinkai.

• Dėl rekordinių naftos kainų ir didžiulių valstybinių išlaidų šalies BVP labiausiai augo 2006-aisiais (10 proc.), 2007-aisiais (apie 8 proc.) ir 2008-aisiais (apie 5 proc.).

• Didžiules valstybės išlaidas ir pigius kreditus lydėjo išpūstas vartojimas, dėl kurio kilo didžiulė infliacija: apie 20 proc. 2007-aisiais ir daugiau kaip 30 proc. 2008-aisiais. Tuo periodu taip pat gerokai padidėjo importas.

• Kadangi iš naftos gaunamas pelnas dengia didžiules valstybės išlaidas, neinvestuojama į naftos gavybos įrangą. Dėl to, ekspertų vertinimu, vien per praėjusius metus naftos gavybos apimtys Venesueloje smuko apie 11 proc.


Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: