« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Neblėstantis militarizmas

  • Nuo raudonų aukštakulnių iki sulopytų alkūnių
  • Uniforma traukiasi ir... lieka!
  • Militaristinis 2009–2010 metų rudens–žiemos sezonas
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 014 | Neblėstantis militarizmas

Nuo raudonų aukštakulnių iki sulopytų alkūnių

Didžiausios įtakos karinės uniformos išpopuliarėjimui turėjo elito mados. Pasak mados istorikų, keisdamasis kiekvienas laikmetis keisdavo ir to meto žmonių bei valdovų rūbus. Štai Liudvikas XIV, vienu metu laikytas vyriškos mados diktatoriumi ir etalonu, į kurį lygiavosi to laikmečio galingiausių valstybių valdovai, dabinosi prabangiais atlaso švarkais auksu siuvinėtomis, nėriniuotomis rankovėmis, šilkinėmis kojinėmis, raudonais aukštakulniais batais ir impozantiškais perukais. Istorikų nuomone, taip Prancūzijos valdovas norėjo pabrėžti savo dieviškumą ir prigimtinę teisę valdyti. Beje, karalius Saulė ypatingą dėmesį skyrė rūbams, o rengimosi procesą pavertė ritualu: dvariškiai būdavo kviečiami stebėti karaliaus apsirengimo, kuris kasryt trukdavo pusantros valandos. Apsilankiusiems didikams kartais būdavo suteikiama malonė paduoti karaliui marškinius. Ritualas buvo sukurtas tam, kad Prancūzijos rūmai galėtų iš arčiau susipažinti su naujais karaliaus drabužiais (tokie jie buvo svarbūs!), o tuomet kilmingieji karaliaus šalininkai, pabrėždami savo atsidavimą, mėgdžiodavo jo aprangą. Nenuostabu, kad tuo metu šalyje suklestėjo šilko ir nėrinių verslas, o Prancūzijos aprangos versle dirbo trečdalis samdomų darbuotojų.

Todėl galime įsivaizduoti, koks kontrastas įsivyravo atėjus Švietimo amžiui: užuot šlovinę rūmų prabangą, šalių valdovai ėmė stiprinti savo armijas ir akcentuoti karinę jėgą. Žinoma, tai atsispindėjo ir jų aprangoje. Klasikinis pavyzdys — Prūsijos karalius Frydrichas II. Jis labai didžiavosi savo kariška disciplina ir jėga, taigi įvedė madą pietauti vilkint karine uniforma. Netrukus uniforma tapo ir diplomatinio aprangos kodo dalimi, su ja eidavo net į bažnyčią. Kuo daugiau mūšių laimėta su uniforma, tuo geriau. Ir visai nesvarbu, kad tokia uniforma būdavo apdriskusi. Liudininkų pasakojimu, karalius dėvėdavo uostomojo tabako dėmėmis nusėtas, suplėšytas, suadytas, užlopytomis alkūnėmis karines uniformas: jis norėjo atrodyti taip, kaip ir karo lauke. Purvini batai buvo būdas parodyti savo darbštumą ir karinę galią. Jei pažvelgtume į XVII amžiaus Rusijos, Prūsijos ar Austrijos rūmų puotas, jos būtų panašesnės ne į šokių sales, o į armijos batalionus.

 

Uniforma traukiasi ir... lieka!

Su Didžiosios Britanijos iškilimu atėjo ir naujos mados: britai karininkai vietoj buvusių iki kelių kelnių mieliau rinkosi ilgas, taip pat išpopuliarino juodą švarką (mat ant jo nesimatydavo XIX amžiaus Londono nelaimės — suodžių). Darbinius kasdienius rūbus pakeitė chaki spalvos uniforma, kuri pirmą kartą buvo pristatyta 1848 metais britų pajėgoms Indijoje. (Beje, žodis „chaki“ atkeliavo iš hindi kalbos ir reiškia „dulkių spalvos“.)

Prasidėjus karinių imperijų saulėlydžiui, Vakarų lyderiai ir vėl pakeitė rūbus. Du pasauliniai karai nuslopino entuziastingą Europos žavėjimąsi karinėmis uniformomis — jų dėvėjimas ne karo lauke asocijavosi su Hitlerio ir Musolinio režimais. Gal tik Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje civiliai mėgo dėvėti karines uniformas, bet ir čia taip rengiamasi buvo ne todėl, kad yra stilinga, o dėl visai kitų paskatų.

Vis dėlto karinė uniforma niekur nedingo — jos detalių, kasdieniam nešiojimui pritaikytų versijų galima aptikti kiekviename laikmetyje ir kone kiekvieno mūsų spintoje. Tiesa, dažnai mes net nežinome, kad mūsų nešiojamo rūbo dizainas kažkada buvo kurtas karinei aprangai. Antpečiai, apvalios sagos, chaki spalvos kelnės, maskuojamojo rašto medžiaga, galų gale karinio laivyno mėlyna, tapusi viena iš klasikinių spalvų — ką nors iš to savo garderobe turite ar turėjote ir jūs. Pavyzdžiui, tradicinė trumpa odinė striukė buvo sukurta lėktuvų pilotams — kadangi to meto lakūnams tekdavo skraidyti atvirais lėktuvais, jiems reikėjo šilto ir nuo vėjo apsaugančio rūbo. Tarnaudami Prancūzijoje ir Belgijoje Karališkojo oro laivyno pilotai ėmė dėvėti ilgus odinius paltus — juos irgi netruko pasigauti civilinė mada. Panašiai nutiko ir su platėjančiomis kelnėmis — jos buvo sukurtos specialiai jūrų laivyno uniformai: aukštas liemuo ir stipriai platėjančios klešnės asocijavosi su patogumu ir kartu griežtumu. Beje, platėjanti forma buvo sukurta ne dėl grožio, o dėl funkcionalumo: tokias kelnes patogiau užtempti ant ilgaaulių batų arba aukštai užsiraitoti, prireikus jas lengviau nukirpti, nupjauti ar nuplėšti (tarkim, kojai lūžus ar susižalojus), be to, kelnių klešnių galus surišus mazgais ir pripūtus oro, jas buvo galima naudoti kaip gelbėjimo ratą.

Po Persijos įlankos karo, apie 1990-uosius, labai išpopuliarėjo kamufliažas ir dykumos kamufliažas. Mados kūrėjai ir menininkai mielai tai naudojo savo darbuose: 1988 metais dizaineris Stephenas Sprouse‘as pasinaudojo Andy Warholo sukurta „kamufliažo versija“ — raudonos, geltonos ir mėlynos spalvų deriniu, kad žmogus išsiskirtų iš aplinkinių.

 

Militaristinis 2009–2010 metų rudens–žiemos sezonas

Kalbant apie šiandienos mados tendencijas, galima pastebėti, kad karinis „prieskonis“ niekur nedingo — kaip visada rudenį neapsieinama be militaristinių švarkų. Vienais metais jų būna mažiau, kai kada apsiribojama tik užuominomis (sagtimis, antpečiais, laisvomis karinės tematikos interpretacijomis), o kartais militaristinė tematika ypač akcentuojama, orientuojantis į vieną ar kitą periodą — nuo ryškių husariškų spalvų iki kampuotų laivyno admirolo formų ar, atvirkščiai, beformių šiuolaikinio eilinio kareivio uniformų. Štai, pavyzdžiui, 2009–2010 metų vyriškos mados rudens–žiemos sezono kolekcijose dizaineris Garethas Pughas, mados namai „Burberry“ ir „D&G“ įkvėpimo akivaizdžiai ieškojo Antrojo pasaulinio karo lauke (ypač vokiečių karininkų), įpindami ir viduramžiškų šarvų, ir muškietininkų švarkų detalių. Jau nekalbant apie ekscentriškąjį Johną Galliano: ant podiumo visada vyksta mados spektaklis, kuriame susipina pačių įvairiausių laikotarpių formos ir detalės.

Ką iš aukštosios mados galime prisiderinti sau? Žinoma, visų pirma tai didelis striukių ir švarkų pasirinkimas: ko gero, nė vienas dizaineris šios žiemos neįsivaizduoja be šių viršutinių rūbų. Dvieiliai švarkai, virvelių kilpelėmis užsegamos medinės pailgos sagos, „piloto“ trumpos odinės (ir ne tik) striukės, plačios apykaklės, kurias nešioti reikėtų stačias.


Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: