« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Bankas — saugumo garantas ar išnaudotojas?

Žurnalas Vyras.lt | Nr. 012 | Bankas — saugumo garantas ar išnaudotojas?

Irena Kamičaitienė

Bankas — galinga institucija. Ji gali turėti įtakos šalies ekonomikai, nes ten, kur pakvimpa nauda, būtinai atsiranda ir įtakingų lobistų. Šiaip žmogui bankinės veiklos brūzgynuose surasti tiesą sunku, nes ją slepia įvairiausių interesų ir nutylėjimų raizgalynė. Pokalbis apie tai ir daug ką kita — su Stasiu Kropu, Lietuvos bankų asociacijos prezidentu.

Ar patenkintas pakeitęs veiklą? Prieš pusantrų metų dar dirbote Lietuvos banke.
Galima sakyti, kad patenkintas. Pirma, nuolat dirbti vienoje srityje nelabai įdomu. O antra, Lietuvos banke bėgant laikui liko daugiau rutininiai dalykai. Bendravimas salėse, tarptautinėse konferencijose, šnekėjimas apie šį bei tą, be atsakomybės. Todėl mano sprendimas pereiti buvo teisingas. Nors bankų asociacijoje daugiau visokių problemų, bet ir daugiau galima nuveikti. Tiesa, noro kartais yra daugiau negu galimybių.

Bankai žmonėms dabar kelia prieštaringas mintis. Per krizę iš jų tikimasi pagalbos, o bankai skelbia, kad jų pačių padėtis sudėtingesnė nei kitų verslo subjektų. Kaip vertinate šį disbalansą tarp lūkesčių ir realybės?
Bankai ypač jaučia pasikeitimus, nes juose akumuliuojamos visos bėdos. Jei žmogus ar valstybė turi problemų, visos susikaupia bankinėje sistemoje. Ir iš jos nepagrįstai daug tikimasi. Kad bankai gali išgelbėti įmones ir panašiai. Mes turėtume džiaugtis, kad mums nereikia gelbėti pačių bankų. Pažiūrėkite, kokie dideli kaštai, kuriuos jau sumokėjo kai kurios didžiosios valstybės, gelbėdamos bankinę sistemą. O juk tai mokesčių mokėtojų pinigai. Bankai absorbuoja visus ekonomikos krūptelėjimus, todėl dabar išgyvena itin sunkų laikotarpį. Jie gal tik kiek vėliau jį pajunta — po kelių mėnesių ar pusės metų. Ypač sudėtingi šie metai: pirmą ketvirtį Lietuvos bankų nuostoliai priartėjo prie milijardo. Veikla, kurį laiką visiems atrodžiusi labai pelninga, dabar sukauptą pelną ir resursus turi naudoti rizikai padengti.

Ar bankams sukauptų resursų nebeužtenka, kad dar didina ir savo įkainius?
Aišku, kad dabar į bet kokį įkainių kilimą reaguojama jautriai. Bet bankai savo veiklą turi optimizuoti kaip ir kitos įmonės. Štai kai kurie skyriai išvis užsidarė. O kalbant apie pervedimus internetu — tai jie pas mus vieni pigiausių. Jei palyginsime su euro zona, jie pigesni kelis kartus. Mes priversti spręsti problemą, kaip prisijungus prie bendros ekonominės euro erdvės išlaikyti pigius kaštus. Nes pagrindinis reikalavimas — kad kaina už mokėjimus eurais visoje erdvėje turi būti vienoda. Šį principą įgyvendinti nebus paprasta.

Pasaulyje ieškant krizės kaltininkų pirštu dažnai rodoma į bankų pusę — esą jų machinacijos sukėlė finansinę griūtį. Kokia jūsų nuomonė?
Bankų griūtis prasidėjo Jungtinėse Valstijose, o mes tas pačias klišes bandome taikyti čia, Lietuvoje. Yra vienintelė taisyklė: bankai veikia tokioje aplinkoje, kokioje jie yra. Bankai nėra nei reguliuojanti institucija, nei protingesnė už vyriausybę. Jei aplinka sudaro prielaidas rizikai susiformuoti, tai taip ir įvyksta. Kaip buvo JAV? Tam tikro bankinio sektoriaus lobizmas lėmė labai palankias sąlygas trumpalaikiams uždarbiams gauti. Būsto kreditavimo programos po teroristų atakos — didelio lobizmo iniciatyvos. Atrodė, kad kiekvienas turės būstą, ekonomika augs. O dabar tų būstų nebegalima išlaikyti, daugybė stovi tušti.

Taigi tam tikros bankų kaltės esama?
Galima būtų pasakyti taip: buvo akcininkai, vadovybė, kurie veikė aplinką. Visi kiti, teikiantys kreditus, mažesni bankai tiesiog prisitaikė. Ne pirmas kartas, kai lyderiaujantys asmenys istorijoje pakreipia įvykių eigą. Tik rizikos neįvertino — gal ir sąmoningai, nes buvo uždirbami didžiuliai pinigai. Tie žmonės buvo arti aukščiausių valdžios pareigūnų. O kai verslo struktūros pasuka tik sau naudinga kryptimi — gero nelauk. Tas pats galioja ir Lietuvoje — kad ir energetikos sektorius, „Leo“ dalykai.
Mūsų bankai veikė tokioje aplinkoje, kur net nekvepėjo nekilnojamojo turto mokesčiais, paskolos buvo skatinamos, teikiamos lengvatos grąžinant įmokas ir panašiai. Irgi savotiškas lobizmas. Kai šnekėjome apie tai su kitų šalių dileriais, jie stebėjosi: čia antrasis Eldoradas, taip niekur nėra! Kaipgi tokioje aplinkoje neveiksi? Taigi skandinavų bankai dalį surinktų Švedijoje taupytojų lėšų naudojo finansuoti projektus Lietuvoje. Tik negalėjo įsivaizduoti, kad bus 20 procentų nuosmukis. 

Dabar baiminamasi, kad tie patys skandinavų bankai lėšas iš Lietuvos tyliai išsiveža.
Čia reikia žiūrėti į skaičius — kiek investuota per pastaruosius metus. Akcininkai nesidalinę pelno net kelerius metus, neišsimokėję dividendų. Taip siekta stiprinti kapitalą, kad būtų dar papildomai pritraukta pinigų. Juk bankas tik taip ir pritraukia lėšas — turėdamas daug kapitalo ir bent 8 procentus iš jų savo. Jei taip nebūtų įvykę, bankai nebūtų galėję finansuoti tiek verslo ir namų ūkių Lietuvoje. Iš kitos pusės, skandinavų bankai tarsi rodė, kad Baltijos šalys yra jų vidinė rinka. Paskui juos ėjo įvairios jų įmonės, buvo finansuojamas jų verslas.

Kodėl į Lietuvą neįleidžiami nauji bankai?
Jie bandė ateiti — iš Vokietijos, Prancūzijos, Airijos. Bet susivyniojo meškeres — rinka pas mus nėra tokia didelė, kad jiems čia atsirastų interesas. Jau nekalbant apie Jungtinių Valstijų bankus, kurie iš karto pasakė: čia mums per mažai vietos, mes neturime ką veikti. Dar, jei verslas būtų intensyvus, jie galbūt ryžtųsi pabandyti, bet dabar ir to nėra. Todėl mes net negalime tikėtis, kad vieną dieną pas mus staiga atsiras koks didelis bankas. Apie šią veiklą sklando nemažai mitų — tai Kinijos, tai Pietų Afrikos bankas kažką kažkur finansuos, tai dar kažkas... Bet tokie pranešimai yra paneigiami. Mes sveikintume naujų bankų atėjimą, bet reikia būti realistams. Bankas turi turėti ekonominį interesą. Jis negali ilgai dirbti nuostolingai. Daugiausia — trejus ketverius metus. Dauguma bankų taip ir dirba atėję, tik paskui gaunamas pelnas. Bankams ateiti erdvė laisva — ir kviečiame, ir aplinka liberali, jokių apribojimų beveik nėra. Teikti paslaugas per sieną yra užsiregistravę apie 200 bankų. Jie suteikia vieną kitą paslaugą, bet neįstengia normaliai funkcionuoti, pritraukti pakankamai klientų ir verslo. Šiuo metu tikrai negalime tikėtis papildomų rimtų žaidėjų. Gali taip nutikti, kad jų ir sumažės.

Ar neatsitiks taip, kad traukiantis rinkai išeis ir skandinavų bankai? Nepaisant skambių viešų pažadų?
Niekas negali būti dėl to tikras, nes pasaulyje bankininkystės sektoriuje vyksta dideli pasikeitimai. Niekas negali būti tikras, kad šie bankai čia liks amžinai. Tai akcininkų pinigai, jie investavo, jie turi matyti prasmingą veiklą, gauti pajamas. Jei jie matys, kad ilgą laiką Lietuvoje patiriami vien nuostoliai ir nėra geros aplinkos veikti — juk jie dar ir nuolat linksniuojami, tai mes — ne saldainis, kad kas nors jo labai norėtų. Todėl negalime atmesti galimybės, kad vienas ar kitas bankas norės pasitraukti. Ačiū Dievui, kol kas taip nėra. Bet jei toks pasikeitimas įvyktų, labai daug prarastume. Mes net nejutome, kokią vertę ir turtą turime. Europinio lygio finansinės paslaugos, civilizuota, vakarietiška sistema, kurioje gali veikti kiekvienas. Gal per pigiai skolino — reikėjo brangiai. Bet kai prisimenu laikotarpį prieš dešimt–penkiolika metų — mes kvietėme, niekas nesiveržė, o mūsų pačių bankinė sistema atrodė kaip kortų namelis.

Atsiranda judėjimų, teigiančių, kad bankai kaip tarpininkaujanti institucija visai nereikalingi. Kaip manote, kaip keisis bankų funkcijos ateityje?
Be abejonės, jie vaidins tik dar didesnį vaidmenį. Lyginant su išsivysčiusiomis šalimis, pas mus bankininkystė dar kūdikystės lygyje. Nuo ko prasideda bet kokia ūkinė veikla? Nuo banko sąskaitos. Ji traktuojama kaip gyvenimo, pajamų, veiklos įrodymas. Ji yra tam tikras atributas. Bet kokios operacijos — atlyginimų perskaičiavimas, komunaliniai mokesčiai — prasideda nuo sąskaitos atidarymo. Jei norite civilizuotai gyventi, atsidarote sąskaitą banke. Daugiau kaip 90 proc. žmonių pasaulyje naudojasi bankinėmis paslaugomis. Pagal tyrimus Lietuvoje — tik trečdalis. Sąskaitų turime daug, per tris milijonus, bet kiekvienas galime atsidaryti po dešimt, ir keliuose bankuose. Priešingai nei daugelyje Europos Sąjungos šalių, kur žmonės gali turėti tik vieną sąskaitą. Dabar ES tik palengvinamos taisyklės iš vieno banko pereiti į kitą, kad dėl pripratimo bankas žmogaus nepradėtų melžti. Taigi bankininkystės vaidmuo tik plėsis. Daugelis dienos be banko paslaugų neįsivaizduoja. Tokie žaidimai kaip paskolinkime vienas kitam, turėkime tik grynų pinigų — jau neįmanomi. Juk elektroniniai pinigai — vienas iš didžiausių išradimų, pakeitusių pasaulį. Sėdėdamas viename pasaulio gale gali sumokėti kitame. Tai visai kita aplinka verslui.  
Banko specifika — rizikos vertinimas, ir už tai gaunami pinigai. Jokia kita institucija šito padaryti negali, net valstybė. Kai ji ima teikti garantijas, viskas žlunga. Lietuvoje mes turėjome tokių atvejų — prisiminkime „Tauro“ banko istoriją. Netgi bankai ne visada tiksliai įvertina riziką — ir tada yra baudžiami, už vieną latą atitenka valstybei.

Kaip vertinate „Snoro“ plėtrą perkant žiniasklaidą?
Aš manau, kad bankai turi užsiimti savo veikla — skolinimo ir tarpininkavimo. Nemanau, kad gerai užsiimti nekilnojamojo turto reikalais, žiniasklaida. Turėtų būti labiau koncentruojamasi į pagrindines funkcijas. Skandinavai tuo ir efektyvūs, kad orientavosi tik į bankinius produktus. Jie net apsaugą, valytojas patikėjo kitoms bendrovėms. Kai kuriems jų bankams bumo metu net nebuvo leista įsigyti pastatų, nors tai atrodė labai patrauklu — kam nuomotis patalpas? Bet tokia buvo skandinaviška pozicija: specializuotis tik savo srityje, siekti aukštesnio darbo našumo, neišsibarstyti.

Nenutyla gandai apie galimą lito devalvavimą. Žmonės kartais kalba, kad jau verčiau devalvuotų tą litą — nereikėtų kankintis vis mažėjant atlyginimams.
Mes turime atlikti vienokią ar kitokią devalvaciją — vidinę ar išorinę. Išorinė — keisti pinigo vertę. Vidinė — karpyti atlyginimus, išmokas, kaštus. Iš esmės esant dabartiniam režimui geriau susimažinti išmokas, bet išsaugoti pasitikėjimą pinigais. Ir nepriversti įmones, žmones daryti neplanuotas išlaidas. Labai padaugėtų bankrotų, ne paslaptis, kad ir bankai gautų smūgį, padidėtų valstybės įsipareigojimai. Vienintelis pranašumas — greičiau atkurtume konkurencingumą. Bet vis tiek tai užtruks ilgai. Ar ištversime? Nuo mūsų pačių ir priklauso. Vėlgi jei Latvijai pavyks išvengti devalvacijos, tai ir mes turėtume ištverti.

Ar vis dėlto nepasibelsime į TVF duris?  
TFV buvo reikalingas anksčiau. Buvau optimistas manydamas, kad vyriausybė greičiau ir operatyviau susitvarkys su biudžeto balansavimu. Po pirmo Seimo stiklų daužymo vyriausybė tapo neryžtinga ir niekaip greitai bei adekvačiai nepadaro tiek sumažinimų, kad nekiltų rizika valstybės mokumui. Toji rizika neeliminuojama, todėl rinkos dalyviai į tai reaguoja, pasitikėjimas mažėja. TVF būtų aiškiai pasakęs, ką turime daryti, būtų padėjęs vyriausybei priimti sunkius sprendimus, tapęs savotišku inkaru. Ir vis tiek neišvengiamai teks atlikti tą patį, tik anksčiau gal būtume pelnę daugiau pasitikėjimo. O dabar knaibo po gabaliuką. Ir neaišku, kada tai baigsis. Manėme, kad čia — dugnas, o pasirodo, dar tik dumblas.

Jei atsitiktų taip, kaip Argentinoje, kai valstybė pasiskelbė nemokia, kas lauktų žmonių? 
Pasekmės blogesnės nei Vokietijoje pralaimėjus karą. Argentinoje žmonės negalėjo naudotis pinigais, bankai buvo apgulti, indėlių atsiimti negalima, neįmanoma išvykti iš šalies. Eilės prie ambasadų, vėliavų mėtymas, chaosas, pasitikėjimo — nulis. Įdomiausia, kad visa tai įvyko gana netikėtai, bent taip atrodė. Mūsų atžvilgiu euro vizacija yra teigiamas veiksnys. Neaptarus ir nesuderinus šių klausimų, tokie dalykai per vieną naktį įvykti neturėtų. Taip tikrai neatsitiks, kad rytą atsikėlę rasime devalvuotą litą.

Kokia valiuta jūs pats laikote santaupas?
Aš visada vadovaujuosi viena taisykle — taupyti ta valiuta, kuria bus mano ateities išlaidos. Lietuvoje — litais, kai dirbau Amerikoje — doleriais. Per visą mano gyvenimą tai buvo naudingiausia strategija, nes nacionaline valiuta didesnės ir palūkanos. Net jei įvyks 10–15 proc. devalvavimas, sukauptos palūkanos su kaupu tai atpirks. Mąstant apie ateities išlaidas, kai kas taupo eurais, juk mes jau euro zonos laukiamajame. Tik investavimas eurais nėra toks palankus.

Jūsų nuomone, pinigai teikia laimę?
Pinigai — techninės pažangos įrankis. Ne laimė, tik priemonė. Todėl kažkoks pinigų kiekis reikalingas visiems. Tiesa, kai kuriose šalyse populiaru atsigręžti į egzistencinį lygmenį. Tai grįžimas atgal, kai žmonės nusipirkdavo druskos, žibalo ir jausdavosi laimingi. Kai nereikia pinigų, gali jaustis patenkintas ir todėl, kad šviečia saulė. Bet tuomet buvo kitokia aplinka — stipri bendruomenė, kurią dabar sukurti sunku. O vienas ar keli žmonės grįžimo tendencijų nesukurs, reikia kritinės masės. Net jei susiformuoja panašių vertybių siejama bendruomenė, ji dėl visai kitokios aplinkos šalia atrodo tarsi sekta. Bet visgi tokios bendruomenės egzistuoja.

Gal jums teko jose lankytis?
Taip, JAV, Lankasterio grafystėje, yra bendruomenė nenaudojanti jokių pinigų, technikos priemonių, net vidaus degimo variklio ir elektros. Keistai atrodo, kai greitkeliu švilpia galingi automobiliai, o bendruomenės šeima susikaupusi vadelėja arklį ir net nesižvalgo į šonus. Narių ne taip mažai — maždaug apie 300 tūkstančių. Ir jų vis daugėja. Aš ten praleidau savaitgalį — dirbau Vašingtone ir nuvažiavau pažiūrėti. Jie augina tik natūralų maistą ir iš to gyvena — jį parduoda Baltimorėje, Vašingtone, Niujorke. Bendruomenės nariai specifiškai rengiasi, vyrai ūsus ir barzdą gali auginti tik tada, kai sulaukia tam tikro amžiaus ir pasiekia tam tikrą padėtį. Susikūrus naujai šeimai visa bendruomenė padeda — susirinkę pastato namą, tvartą ir pan. Ten nuostabi Rytų pakrantė — viena gražiausių JAV. Bendruomenė egzistuoja jau pora šimtų metų, nuo tada, kai juos ištrėmė Anglijos karalius.

Ar jums tokia bendruomenė be pinigų pasirodė patraukli?
96 proc. Lankasteryje gimusių vaikų ten ir lieka. Jie baigia aštuonias klases ir tada gali apsispręsti. Daugumai toks gyvenimas patinka. Bendruomenė netgi klesti, prisijungia vis naujų žemių. Aš panašioje aplinkoje Lietuvoje gyvenau, atsimenu tą jausmą. Tėviškėje buvo 60 arų, iš jų reikėjo pragyventi, viską pasigaminti patiems. Be kokios nors filosofijos, natūraliai. Vakarai ilgi, lėtai tekantys, nerūpestingi. Moterys viename kampe mezga, verpia, vyrai anekdotus pasakoja, alų ragauja. Daug šilto, neskubaus bendravimo, įdomių istorijų. Gal ir keista, bet visą šį laikotarpį prisimenu kaip šilčiausią, įdomiausią ir, ko gero, patraukliausią savo gyvenime.

Galimos išnašos
Per krizes iš bankų nepagrįstai daug tikimasi. Kad jie gali išgelbėti įmones ir panašiai. Mes turėtume džiaugtis, kad mums nereikia gelbėti pačių bankų.

Niekas negali būti tikras, kad skandinavų bankai čia liks amžinai. Akcininkai investavo, jie turi matyti prasmingą ir pajamingą veiklą. Jei jie matys, kad ilgą laiką čia vien nuostoliai ir nėra geros aplinkos veikti — mes juk ne saldainis, kad kas nors jo labai norėtų, — negalime atmesti galimybės, kad vienas ar kitas bankas norės pasitraukti.

Banko specifika — rizikos vertinimas. Ir už tai gaunami pinigai. Jokia kita institucija šito padaryti negali, netgi valstybė. Kai ji ima teikti garantijas, viskas sužlunga.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: