« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Kas priešpiečiams?

  • Vakarai
  • Japonija
  • Indija
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 012 | Kas priešpiečiams?

Nedidukės dėžutės, skirtos naminiam maistui nusinešti į mokslo ar darbo vietą, tradiciškai buvo laikomos moksleivių atributu. Tačiau jomis naudojosi toli gražu ne vien moksleiviai: įvairių profesijų atstovai — nuo kalnakasių iki biurų darbuotojų, įvairiose šalyse turėjo ir tebeturi įvairių formų ir dydžių priešpiečių dėžutes, į kurias, priklausomai nuo gyvenamos šalies, deda skirtingus priešpiečių patiekalus.

Vakarai

Štai į vakarietišką priešpiečių dėžutę tradiciškai buvo dedamas sumuštinis ir buteliukas. Dažniausia tai — lagaminėlio formos dėžutė su rankenėle, gaminama iš įvairių medžiagų: iš pradžių vyravo skarda, po kurio laiko aliuminis, dar vėliau — plastikas arba vinilas. Beje, aliuminio priešpiečių dėžučių išradėju laikomas Leo May, Kanados kalnakasys, kuris savo priešpiečius į darbą nešdavosi skardinėje dėžutėje. Kalnakasio priešpiečiavimo ypatumai būdavo be jokių patogumų — kur dirbi, ten ir valgai, todėl kartą, iš dėžutės išsitraukęs sumuštinį ir gertuvę, Leo, norėdamas ramiai papriešpiečiauti, ant savo dėžutės prisėdo. Silpna skarda neatlaikė ir dėžutė susilankstė. Supykęs kalnakasys grįžęs namo pagamino kur kas tvirtesnę priešpiečių dėžutę iš aliuminio: tokią, kuri tiktų ne tik maistui nešiotis, bet ir atstotų suolą, stalą ar ką tik nori. Kolegos greitai įvertino sutvirtinto aliuminio „priešpiečių konstrukciją“ ir May gavo pirmuosius 40 naujosios dėžutės užsakymų. Taip prasidėjo verslas, trunkantis iki šiol: aliumininės dėžutės, kažkada kainavusios po 2,50 USD (kalnakasys tuo metu uždirbdavo po 1,25 USD per valandą), dabar pardavinėjamos po 30–80 USD. Beje, dar labiau dėžučių biznis suklestėjo prasidėjus internetinės prekybos erai.
Tačiau ne aliuminis, o plastmasė dėl savo pigumo užkariavo didžiąją priešpiečių dėžučių rinkos dalį. Ypač jos išpopuliarėjo praėjusio amžiaus pabaigoje, o kadangi dėžutės visada asocijavosi su jaunais žmonėmis, tapo madingos ir vis labiau mėgstamos jaunystės kultą propaguojančios Vakarų kultūros šalyse. Reljefo piešiniais papuoštas priešpiečių dėžutes ėmė kurti buities apyvokos daiktų dizaino žvaigždės, pasipylė patarimai, ką savo dėžutėje privalo turėti sveikai besimaitinantis biuro darbuotojas, o krizei pakoregavus kasdienius daugumos didmiesčių gyventojų maitinimosi kavinėse ir baruose įpročius, priešpiečių dėžutės išgyveno dar vieną, tikrai ne paskutinį savo renesansą.
Beje, ištikimiausi priešpiečių dėžučių gerbėjai — jų kolekcionuotojai. Ypač vertinamos 1950–1960 metų dėžutės, kainuojančios šimtus, o kartais net tūkstančius dolerių: prieš šešerius metus priešpiečių dėžutė aukcione buvo parduota už daugiau kaip 13 000 USD.

Japonija

Šalis, kurioje priešpiečių dėžutės turi ypač gilias ir senas tradicijas. Vadinamieji „bento“ kildinami iš XII amžiaus, kai buvo populiarūs išvirtų ir išdžiovintų ryžių nešulėliai. Po kelių šimtmečių tam jau buvo naudojamos lakuoto medžio dėžutės, o XIX amžiuje pasirodė „traukinių stoties bento“, kuriais buvo prekiaujama geležinkelio stotyse. Tradiciškai japonišką „bento“ sudaro ryžiai, žuvis ar mėsa, apdėlioti daržovėmis, tačiau praėjusiame amžiuje ne mažesnio populiarumo sulaukė ir vakarietiškas priešpiečių variantas — sumuštinis plius desertas (vaisiai ar saldumynai).
Ir tai dar ne viskas. Nors prašmatnias medines ir metalines „bento“ dėžutes pakeitė pigios plastikinės, o įsigyti vienkartinių „bento“ galima beveik bet kur, tačiau vertingiausia „bento“ dalis išlieka ne pati dėžutė, o tai, kas joje yra. Ir japonų išmonei nėra ribų: iš maisto produktų dėliojami paveiksliukai — žmonių veidai, gyvūnai, net natiurmortai. Visas šis menas vadinamas „kyaraben“, o jo entuziastai rengia parodas ir konkursus, kur renkami meniškiausiai apipavidalinti „bento“.

Indija

Indijos Mumbajaus mieste priešpiečiai dedami į niekuo neišsiskiriančius metalinius bidonėlius, o ir maisto niekas ypatingai nedėlioja — tiesiog namuose pagaminti patiekalai pasiekia darbo vietose esančius vyrus. Tačiau tų „priešpiečių dėžučių“ kelionė — įdomus ir dėmesio vertas reiškinys.
Pati idėja atsirado tada, kai Indiją dar kontroliavo britai. Į šalį atvykę kolonizatoriai nemėgo vietinio maisto, todėl buvo sukurta tarnyba, kuri priešpiečius iš namų pristatydavo į darbo vietą. Koncepcija buvo tokia sėkminga, kad kolonijos laikai baigėsi, o priešpiečių pristatymo serviso — tik prasidėjo. Atsirado nauja profesija — „dabbawalai“, kurie priešpiečių bidonėlius paima iš namų ir dviračiais juos veža į traukinių stotį, tuomet jau kitas „dabbawalas“, perėmęs maisto lauknešėlį, jį pristato į biurą. Ir taip kasdien, už mėnesinį mokestį. „Dabbawalų“ organizacija — griežta, hierarchiška ir be kompromisų punktuali. Jokio popierizmo, ilgą laiką net jokių komunikacijos priemonių nebuvo („dabbawalos“ paslaugos internetu užsisakomos neseniai), ir 175–200 tūkstančių priešpiečių dėžučių kasdien tiksliu laiku pasiekia valgytojus. Iš viso priešpiečių išnešiotojų versle dirba apie 4 500–5 000 „dabbawalų“, ir jie dirba taip puikiai, kad, apklausų duomenimis, iš 6 milijonų pristatymų tik vienas būna klaidingas. Laikraščio „The New York Times“  duomenimis, 125 metų senumo „dabbawalų“ industrija kasmet išauga 5–10 proc. Matyt, tam įtakos turi ne tik paslaugos patogumas bei pigumas, bet ir patikimumas. „Dabbawalų“ nesustabdo niekas, net prasčiausias oras musoninių liūčių metų. Pasakojama, kad kai princas Charlesas viešėdamas Indijoje panoro oficialiai susitikti su „dabbawalais“, ne jiems, o jam teko derintis prie išnešiotojų griežto ir net menkiausių paklaidų neleidžiančio tvarkaraščio.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: