« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Rūko gaudytojai

  • Unikalus klimatas
  • Limos problema
  • Vokiečių idėja
  • Bellavista
  • „Fog Quest“
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 011 | Rūko gaudytojai

Ar galima pagauti rūką? Klausimas skamba keistai, ar ne? Ir apskritai kam tą rūką gaudyti? Jis arba yra, arba jo nėra. Geriau, kai jo nėra — geresnis matomumas, lengviau vairuoti automobilį.
Aišku, nei mums, nei juo labiau anglams, kurie labai dažnai gyvena kaip ežiukai rūke, rūko gaudyti nereikia. Tačiau yra šalių, kuriose iš rūko galima išpešti nemažai naudos.
Žmonės seniai išmoko pagauti vėją ir jį priversti dirbti. Išmoko pagauti ir rūką.

Unikalus klimatas

Trečdalis Peru gyventojų, t. y. apie 7,8 mln. žmonių, gyvena šios šalies sostinėje Limoje. Nors Lima yra Ramiojo vandenyno pakrantėje, ant Rimako upės kranto, Andų kalnų papėdėje, tačiau šios vietovės klimatas yra subtropinis ir ganėtinai keistas: iš vienos pusės, jis primena dykumų klimatą, iš kitos pusės — Limoje yra labai drėgna (santykinis oro drėgnumas dažnai būna 100 proc.).
Dėl šaltos, iš Antarktidos atplūstančios Humbolto srovės, oro temperatūra vasarą nėra labai aukšta — 28 laipsniai. Žiemą — nešalta — 15 laipsnių šilumos.
Reikia pasakyti, kad Humbolto srovė daro milžinišką įtaką Pietų Amerikos vakarinės dalies, o tuo pačiu ir Peru sostinės Limos klimatui: pakrantėje vyrauja labai sausas oras, plyti dykumos (tarp jų — sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma), tačiau prie jūros dažnai formuojasi tirštas rūkas. Taigi kritulių labai mažai: lietus — itin retas reiškinys, o rūko ir drėgmės ore daugiau nei reikia. Limos augmenija labai skurdi — reti krūmokšniai ir kaktusai.

Limos problema

Nors Limos centre, „De la Reserva“ parke, galima išvysti įspūdingą trylikos fontanų kompleksą „El Circuito M?gico del Agua“, kuris laikomas didžiausiu pasaulyje fontanų kompleksu, o 80 m aukščio „Fuente M?gica“ — vienu aukščiausiu pasaulio fontanu, tačiau gėlo vandens trūkumas — didelė Limos problema.     
Miesto žiniasklaida dažnai praneša, kad kelias dienas vandens nebus. Ypač prasta padėtis Limos pakraščiuose, kur įsikūrę mažiausias pajamas gaunantys gyventojai — vanduo jiems atvežamas sunkvežimiais ir dažnai tik kartą per savaitę. Statistika teigia, kad tokių rajonų gyventojai per metus vandeniui išleidžia apie 15–20 proc. savo metinių pajamų.
Į Limą vanduo vežamas iš Andų ežerų, kurie yra gana toli nuo sostinės. Šiuos ežerus vandeniu papildo Andų ledynai, tačiau jie gerokai aptirpę ir šiltėjant klimatui jų gėlo vandens resursai mažėja. Kai kurie ekspertai teigia, kad po dešimties metų gėlo vandens problema Limoje prilygs katastrofai.

Vokiečių idėja

Vis tik padėtis Limoje gali pagerėti, nes šio miesto gyventojams užsimojo padėti vokiečių specialistai Kai Tiedemannas ir Anne Lummerich bei jų įkurta nekomercinė organizacija „Alimon“. Vokiečiai Limos gyventojams siūlo „gaudyti rūką“ ir tokiu būdu apsirūpinti gėlu vandeniu.
2006 m. Limos pakraščiuose biologai pradėjo plėtoti unikalų projektą, kurio tikslas — sukurti irigacines sistemas, surenkančias rūke esantį vandenį. Projektų, kaip iš rūko gauti vandenį, yra ne vienas, tačiau jie gan sudėtingi ir brangūs, o vokiečių pasiūlyta idėja nereikalauja nei didelių investicijų, nei sudėtingos įrangos. Šios idėjos esmė labai paprasta: tose vietose, kur rūkas atsiranda dažniausia, reikia pastatyti specialius tinklus, kurie „gaudytų rūką“ ir surinktų jo vandens lašelius. Tai nėra nauja — kiek seniau nei prieš 20 metų kažką panašaus sukūrė Čilės mokslininkai.
Be abejo, iš rūko niekada nebus išgaunama tiek vandens, kiek reikia didelio miesto poreikiams patenkinti, tačiau tas papildomas vandens kiekis gali labai pagelbėti miestų pakraščiuose gyvenantiems neturtingiems gyventojams.
Vokiečių mokslininkai Kai Tiedemannas ir Anne Lummerich teigia, kad Peru sostinės pakraščiai yra ideali vieta „rūkui gaudyti“, tad neprotinga būtų tuo nepasinaudoti.

Bellavista

Vietos savo pirmosioms rūko gaudyklėms vokiečių mokslininkai ilgai neieškojo. Jie pasirinko Bellavista kaimelį, esantį 16 km nuo Limos centro. Šis kaimas atsirado prieš septynerius metus ir yra tarsi Limos priemiestis, kuriame iš atokesnių Peru vietų į sostinę atsikėlę žmonės ant „niekieno žemės“ stato standartinius fanerinius namelius. Išgyventi žmonėms nebūtų sunku, nes daugelis jų atsikėlė iš kaimų ir gerai išmano žemdirbystę, tačiau problema ta, kad dėl vandens trūkumo nėra kuo laistyti tai, kas pasodinta.
Bellavista kaimelio, kuriame yra 200 gyventojų, gyvenimas pasikeitė 2006 m., kai vokiečių biologai inicijavo rūko gaudyklių statybą. Į darbą įsitraukė visas kaimas: kasė tranšėjas, į kalną tempė sunkius smėlio maišus, kurie buvo reikalingi statant rūko gaudykles. Vokiečių mokslininkai sako, kad iš pradžių kaimo gyventojai dirbo netikėdami, kad iš to kas nors išeis: „Jie mūsų mandagiai išklausydavo, tačiau nemanė, kad siūloma sistema duos kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Tačiau viskas apsivertė, kai pasirodė pirma iš rūko išgauta vandens srovelė — vietiniai džiaugėsi kaip vaikai. Bet tarp jų buvo ir skeptikų, manančių, kad mes juos apgaudinėjame, kad naktį su kibirais vandens užlipame ant kalno ir pripildome rezervuarus. Nemažai žmonių ilgai negalėjo patikėti, kad iš rūko galima gauti tiek daug vandens“, —  pasakoja Anne Lummerich.

Pasižiūrėkime, kaip vokiečiai „gaudė rūką“ Peru kaimelyje. Viskas labai paprasta ir primena kondensacijos procesą, kai ore esantys garai ant šalto paviršiaus virsta skysčio lašeliais. „Gaudant rūką“ viskas kiek paprasčiau, nes rūkas yra ne vandens garai, o mikroskopiniai vandens lašeliai. Kai vėjas gena rūką per tinklą, tie lašeliai nusėda ant tinklo audinio.
Vokiečių biologai „rūkui gaudyti“ panaudojo gana didelius — 8 m ilgio ir 4 m pločio — tinklus. Kiekvienas tinklas tarp dviejų medinių stulpų buvo ištemptas taip, kad būtų statmenas vyraujančių vėjų krypčiai. Kai vėjas pro tinklą gena rūką, vanduo kaupiasi ant tinklo audinio. Besikaupiantys lašeliai nuolat didėja, kol veikiami gravitacijos jėgos pagaliau atitrūksta nuo tinklo ir krenta į apačioje esantį lataką. Lataku vanduo teka į rezervuarus, o iš jų — į 95 000 l talpos baseiną. Geromis dienomis (t. y. kai būna tirštas rūkas ir palankus vėjas) vokiečių biologų rūko gaudyklės Bellavista kaimeliui surinkdavo net 550 l vandens. Mums tai gal ir nedidelis kiekis, o Limos pakraščių gyventojams — labai daug.
2007 m. vokiečių biologai pastatė daugiasluoksnę rūko gaudyklę. Šios gaudyklės našumas geromis dienomis — 2 200 l vandens, o vietos ji užima tiek pat kiek ir pirmoji.

„Fog Quest“

Aprašyta „rūko gaudymo“ technologija nėra nauja. Istorikai atkapstė, kad jau prieš du tūkstančius metų buvo žinoma, jog iš rūko galima gauti vandens, nes jo lašai nusėda ant medžių. Tačiau rimtai „rūko gaudymu“ buvo susidomėta maždaug prieš šimtmetį.
Šiuo metu tuo aktyviausiai užsiima organizacija „Fog Quest“. Ji jau yra realizavo 16 „rūko gaudymo“ projektų Čilėje, Dominikoje, Ekvadore, Haityje, Gvatemaloje, Izraelyje, Namibijoje, Peru ir Jemene, o šiuo metu užbaiginėja dar 10 projektų įvairiuose pasaulio kampeliuose, kur gyventojams stinga gėlo vandens.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: