« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Idos paslaptis

  • Pradžia
  • Meselio fenomenas
  • Unikalios sąlygos
  • Evoliucijos teorija
  • Primatai
  • Idos „portretas“
  • Perkėlimas
  • Evoliucijos seka
  • Opozicija
  • Viešųjų ryšių akcija
  • Klausimėlis
  • Epilogas
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 010 | Idos paslaptis

Prieš kelis mėnesius viso pasaulio spauda suūžė: „Atrasta trūkstama žmogaus evoliucijos grandis!“, „Surastas seniausias primatas!“, „Aštuntasis pasaulio stebuklas!“.

Neatsiliko ir Lietuvos žiniasklaida — buvo savaitė, kai visuose laikraščiuose, interneto žinių svetainėse mirgėjo ta pati kažkokių griaučių nuotrauka su trumpu komentaru apie „trūkstamą grandį“, „aštuntą pasaulio stebuklą“ ir pan.

Dabar, kai praėjo šiek tiek laiko ir nėra reikalo „aštunto pasaulio stebuklo“ pristatinėti kaip karštos naujienos, galima ramiai pasvarstyti — kas gi vis tik įvyko? Ką jie ten atrado? Ar tikrai tai kažkoks stebuklas?

Pradžia

Visa ši istorija prasidėjo ne dabar, o prieš 26 metus. 1983 metais suakmenėjusių, suanglėjusių arba sušalusių gyvųjų organizmų liekanų (fosilijų) kasinėtojai Vokietijos Meselio degiųjų skalūnų karjere, esančiame Heseno federalinėje žemėje, aptiko gerai išsilaikiusias suakmenėjusias senovinio gyvūno liekanas. Tačiau šis atradimas nepateko į specialistų rankas. Tuo metu Meselio karjere kasinėti nebuvo draudžiama, tad fosilijų paieškomis užsiiminėjo visi, kurie tik netingėjo. Tą gyvūną, kuris gegužę viso pasaulio spaudoje buvo pristatomas kaip sensacija, atrado kažkoks kasinėtojas mėgėjas, kuris, beje, savo radinį padalino į dvi dalis. Viena dalis 1991 metais pasirodė Vajomingo valstijoje (JAV), privačiame muziejuje, kita dalis atiteko neįvardintam vokiečių kolekcionieriui. Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad pirmoji, į Vajomingą patekusi dalis, vėliau buvo šiek tiek padailinta — dėl vaizdumo privataus muziejaus savininkas sumanė pats pagaminti ir pridėti kelias trūkstamas gyvūno dalis.

Tačiau prieš dvejus metus Oslo — Norvegijos sostinės, Gamtos istorijos muziejaus (Naturhistorisk museum) paleontologo Jorno Hurumo iniciatyva vokiečių kolekcininko dalis buvo išpirkta (teigiama, kad už vieną milijoną dolerių). Kai tik fosilija pateko į Oslo gamtos istorijos muziejų, prasidėjo slapti jos tyrimai, kuriuose dalyvavo iš įvairių pasaulio šalių pakviesti mokslininkai.

Fosilijai buvo duotas Idos vardas — taip Jornas Hurumas pagerbė savo šešerių metukų dukterį. Tyrimų metu paleontologai išsiaiškino, kad šio gyvūno amžius — 47 mln. metų.

Dvejus metus buvo visiškai tylu, ir tik šių metų gegužės pradžioje visą pasaulį apskriejo žinia, kad rasta trūkstama grandis, primatus sujungusi su ankstyviausiomis žinduolių formomis.

Meselio fenomenas

Trumpam grįžkime į Meselio karjerą ir pažiūrėkime, kuo ši vieta ypatinga. Buvęs degiųjų skalūnų, geležies rūdos ir rudosios anglies karjeras yra viena žinomiausių paleontologinių vietų pasaulyje. Karjere itin daug fosilijų — suakmenėjusių roplių, paukščių, žinduolių, žuvų, vabzdžių, augalų ir grybų liekanų. Daugelio čia randamų liekanų amžius yra 47 mln. metų.

Meselio karjere randamų fosilijų įvairovė labai didelė — čia jau atrasta apie 1 000 gyvūnų rūšių liekanų. Negana to, jei kitose vietose randami tik skeletų fragmentai, tai Meselio karjere neretai aptinkamas puikiai išsilaikęs viso gyvūno skeletas. Kai kurie radiniai yra su suakmenėjusiomis plunksnų ar kailių liekanomis, o kartais net ir suakmenėjusiu maistu skrandyje.

Iki šiol garsiausiu Meselio karjero atradimu buvo laikomas Hyracotherium — dabartinio arklio protėvio skeletas. Dabar jį nurungė Darwinius Masillae, t. y. šio straipsnelio herojus, Idos vardą gavęs gyvūnas.

Nedidelio, tik apie kvadratinio kilometro teritoriją užimančio Meselio karjero paleontologinė reikšmė iki 1970 metų buvo beveik nežinoma. Beje, nedaug trūko, kad apskritai apie šio karjero paleontologinius turtus nieko nebūtume žinoję — kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Meselio karjero eksploatacija buvo baigta, Vokietijos valdžia buvo nusprendusi čia padaryti sąvartyną. Prieš tokį sprendimą protestavo mokslininkai, kuriuos palaikė tuometis Vokietijos aplinkos apsaugos ministras Joshka Fisheris. Iš pradžių Meselio karjerą tyrinėjo ne tik mokslininkai, bet ir mėgėjai, kurie atrastas fosilijas dažnai parduodavo privatiems kolekcionieriams. Tačiau vėliau mėgėjiška veikla buvo uždrausta, o nuo 1995 metų Meselio karjeras tapo UNESCO saugomu kultūrinio paveldo objektu. Iki šio laiko Meselio karjere buvo rasta daugiau nei 10 000 radinių. Šiuo metu daugelis Meselio karjere rastų fosilijų yra saugomos Meselio, Darmstadto ir Frankfurto muziejuose.

Unikalios sąlygos

Ir vis tik kodėl ši vieta tokia ypatinga? Maždaug prieš 50 mln. metų Meselio apylinkės buvo intensyvių geologinių ir vulkaninių reiškinių vieta. Manoma, kad maždaug tuo laiku čia įvyko itin galingas maar tipo ugnikalnio išsiveržimas. Tokie ugnikalniai sudaryti vien tik iš kraterio, nėra didesnio pakilimo nuo žemės paviršiaus, o jų krateriai susiformuoja tuomet, kai magma kyla per vandens prisotintas uolienas ir sukelia ultravulkaninį išsiveržimą. Tokie krateriai dažnai būna lygumose, toliau nuo kitų ugnikalnių.

Taigi Meselio apylinkėse prieš daug milijonų metų išsiveržė maar tipo ugnikalnis ir atsirado maždaug dviejų kilometrų skersmens maar tipo krateris, kuris užsipildė vandeniu. Kadangi tais laikais dabartinės Vokietijos teritorija buvo subtropikai, Meselio apylinkėse gyveno labai daug gyvybės rūšių. Po ugnikalnio išsiveržimo atsiradusiame ežere susiformavo unikalios sąlygos: viršutiniuose vandens sluoksniuose buvo gausu maisto ir deguonies, todėl gyvenimas čia tiesiog virė, o ant dugno deguonies beveik nebuvo, todėl tai, kas ant jo nusėsdavo (gyvūnai, žuvys, vabzdžiai, augalai), beveik nesuirdavo. Taip gamta sukūrė idealias sąlygas florai ir faunai konservuoti, todėl čia randama paukščių su suakmenėjusiomis plunksnomis, vabzdžių, išlaikiusių originalų atspalvį, žinduolių skeletų.

Tačiau tokios sąlygos nepalengvino mokslininkų darbo, o jį tik pasunkino. Esmė ta, kad medžiaga, kurioje randama fosilijų, turi 40 proc. vandens. Taigi kai vanduo išdžiūva, medžiaga, o kartu ir fosilija, subyra į smulkiausias daleles. Vis tik maždaug prieš 40 metų buvo atrastas būdas, kaip tas iškasenas išsaugoti.

Evoliucijos teorija

Charlesas Robertas Darvinas, anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją, kuri vadinama darvinizmu, pas mus yra vertinamas gana prieštaringai. Mat darvinizmo teorija buvo patogus ramstis komunizmo ideologijai, neigusiai Dievo egzistavimą. Sovietų laikais net pirmą kartą mokyklos slenkstį peržengęs pyplys žinojo, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės, ir „basta“, o beždžionę žmogumi padarė darbas.

Kai Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos jungo ir pradėjo deklaruoti, kad gyvena pagal katalikiškas vertybes, Darvinas su savo teorija tapo tarsi rakštis užpakalyje. Jei jau esame katalikai, tai turėtume pripažinti, kad žmogų sukūrė Dievas, nes taip parašyta Biblijos Pradžios knygoje. Štai tuomet ir susiduriame su dilema, kaip vertinti evoliucijos teorijas, teigiančias, kad visi šiuolaikiniai organizmai yra siejami bendros kilmės, kad jų įvairovė atsirado dėl milijardus metų trunkančios evoliucijos, o žmogus yra kilęs iš beždžionės.

Beje, Darvinas buvo tik vienas iš evoliucijos teorijos kūrėjų. Evoliucijos teorija buvo nuolat tobulinama, kol tapo tokia, kokia yra dabar.

Šiuo metu moderni evoliucijos sintezė pripažįstama mokslinės bendruomenės. Ją pagrindžiančių įrodymų galima rasti anatomijoje, morfologijoje, paleontologijoje, parazitologijoje, biochemijoje ir kitose mokslo srityse. Ida, kaip teigiama, yra vienas iš tų įrodymų.

Primatai

Šį bei tą išsiaiškinome apie Meselio karjerą, trumpai pakalbėjome apie Darviną ir evoliucijos teoriją, dabar pabandykime pasiaiškinti, kodėl Ida galėtų būti tokia svarbi. Tam mums reikia bent šiek tiek susipažinti su primatais. Primatai — žinduolių būrys, kuriam priklauso ir beždžionės, ir žmonės. Visi primatai turi penkis pirštus, panašią dantų sandarą, padidėjusias smegenis, kurių paviršius raukšlėtas. Į priekį nukreiptos jų akys užtikrina binokulinę regą (erdvinis matymas). Patinų sėklidės yra kapšelyje. Kopuliacijos organas — kabantis. Dažniausia gimsta silpnai išsivystęs jauniklis, kuris rūpestingai globojamas.

Taigi žmonės taip pat yra primatai, o pirmieji žmonių rūšies atstovai greičiausia buvo panašiausi į dabartinius primatus, o ne į žmones ar kitus gyvūnus. Žmonės yra artimai susiję su primatais, į juos panašūs daugeliu požymių.

Tačiau primatai skirstomi į du pobūrius — pusbeždžiones (Strepsirrhini) ir beždžiones (Haplorrhini). Tiesa, tokio skirstymo terminologija šiais laikais laikoma pasenusi, todėl daugelis šalių naudoja terminus šlapianosės beždžionės ir sausanosės beždžionės.

Evoliucijos teorija mums gali papasakoti, kaip prieš daug milijonų metų Žemėje atsiradusios paprasčiausios gyvybės formos evoliucionavo į sudėtingesnes, kaip atsirado žinduoliai, išsivystė primatai. Tačiau dviejų čia paminėtų primatų pobūrių nesiejo jokia jungiamoji grandis, kuri galėtų pasakyti, kad šlapianosės beždžionės, kurioms priklauso tokie gyvūnai kaip lemūrai, evoliucionavo į sausanoses, kurių gretose yra šimpanzės, gorilos, orangutangai, t. y. žmoginės beždžionės, iš kurių ir kilo žmogus. Dabar šia trūkstama grandimi tapo Ida.

Idos „portretas“

„Trūkstama evoliucijos grandis“ Ida gyveno prieš 47 mln. metų. Maždaug voverės dydžio gyvūnas turėjo keturias kojas, ilgą uodegą, akys žvelgė į priekį ir matė erdvinį vaizdą, taip pat galėjo nustatyti atstumą tarp objektų. Tai patelė, maždaug 9–10 mėnesių amžiaus, kuri, jei būtų užaugusi, vargu ar svertų daugiau nei 600–900 gramų. Mokslininkai mano, kad Ida galėjo žūti Meselio ežere tuo metu, kai atėjo atsigerti — gyvūnas galėjo apsinuodyti metano dujomis ir nuskęsti. Paleontologai nustatė, kad buvo pažeisti priekinių Idos galūnių kaulai.

Tarp suakmenėjusios Idos liekanų mokslininkams net pavyko rasti gyvūno kailiuko liekanų ir net tai, kas buvo Idos skrandyje — suakmenėjusių lapų, sėklų ir vaisių gabaliukų. Teigiama, kad ko nors panašaus paleontologai anksčiau nebuvo aptikę, todėl naujam gyvūnui suteikė Darwinius masillae vardą, pagerbdami evoliucijos teorijos pradininko Ch. Darvino atminimą. Tačiau visa tai mums nepasako, kodėl Idą mokslininkai laiko „trūkstama žmogaus evoliucijos grandimi“.

Perkėlimas

Pagal įvairius bruožus Idą tyrinėję paleontologai, šį gyvūną priskyrė į lemūrus panašių Adapidae pusbeždžionių (šlapianosių beždžionių) šeimai, kuri nieko bendro su žmogaus protėviais (sausanosėmis beždžionėmis) neturi. Tačiau atidžiai ištyrinėję Idą mokslininkai atrado unikalių jos bruožų, dėl kurių Adapidae šeimą, o kartu ir Idą, perkėlė iš sausanosių beždžionių (Strepsirrhini) pobūrio į šlapianosių beždžionių pobūrį (Haplorrhini). Taigi prieš kelis mėnesius pasaulis sužinojo, kad yra pakeista rūšių atsiradimo teorija. Kadangi, pasak evoliucijos teorijos, iš hominidų išsivystė žmogus, vadinasi, ir prieš 47 mln. metų gyvenusi Ida yra mūsų protėvis. Taip Ida tapo ta „trūkstama grandimi“, kuri žmogaus evoliuciją susiejo su primityviais primatais, o tuo pačiu ir su visais žinduoliais bei kitais gyvūnais.

Evoliucijos seka

Taigi dabar turime maždaug tokią seką: prieš 200 tūkst. metų atsirado žmogus. Eidami toliau randame maždaug prieš 1,5–4 mln. metų gyvenusius australopitekus — jau išnykusius primatus, kurie, manoma, yra tarpinė grandis tarp žmogbeždžionių ir žmonių. Beje, australopitekų radimas paneigė teoriją, kad pirmiausia išsivystė žmogaus protas, o tik vėliau vaikščiojimas dviem kojomis, kadangi australopitekai jau vaikščiojo stati, nors jų smegenys buvo ne ką labiau išsivysčiusios nei šimpanzės, nes jų sugebėjimas naudotis įrankiais prilygo beždžionių sugebėjimui. Pats žymiausias pasaulyje australopitekas yra Lucy — 1974 metais Etiopijoje atrastos suakmenėjusios moteriškos lyties australopiteko, gyvenusio prieš 3,2 mln. metų, skeleto liekanos. Tai pirmas mokslui žinomas australopitekas, kuris kartais vadinamas „žmonių motina“. Vėliau jų buvo atrasta daugiau.

Keliaukime toliau. Maždaug prieš 6 mln. metų Žemėje randame šimpanzes ir gorilas — žmogines beždžiones, dar senesnius mūsų protėvius nei australopitekai.

Nusikėlę į eoceno epochą (apie 34–55 mln. metų senumo įvykiai) randame mūsų Idą — „trūkstamą grandį“, sujungusią žmogines beždžiones ir primityvius primatus. Aišku, turėdami šią „trūkstamą grandį“ jau galime keliauti dar toliau į praeitį, ieškoti savo šaknų tarp žinduolių protėvių žvėriaroplių, kurie gyveno prieš 200–300 mln. metų, ir pirmųjų stuburinių, atsiradusių maždaug prie 570 mln. metų, manoma, iš jūros žvaigždžių. Bet pakaks knaisiotis praeityje, grįžkime į dabartį, nes taip keliaudami galime išsiaiškinti, kad mūsų protėviai buvo bakterijos.

Opozicija

Ida ir su ja susiję atradimai šių metų gegužę buvo pristatyti itin triukšmingai. Netrūko garsių epitetų, tokių kaip „aštuntasis pasaulio stebuklas“ ar „trūkstama evoliucijos grandis“. Tačiau visame šiame šurmulyje paskendo svarbūs oponentų balsai, teigiantys, kad neįvyko nieko svarbaus, neatrasta ko nors naujo, ko mokslas nebūtų žinojęs. Labai didelė paleontologų dalis nėra linkę Idos laikyti ta „trūkstama grandimi“ ir mano, kad šis gyvūnas yra lemūrų, o ne žmonių protėvis. Duke universiteto paleontologas Elwynas Simsonas sako: „Šis atradimas žavus tuo, kad visuomenei parodytos itin puikiai išsilaikiusios 47 mln. amžiaus gyvūno liekanos. Tik tiek, ir nieko daugiau.“

Oponentai teigia, kad negalima šnekėti apie „trūkstamos grandies“ atradimą tik pagal 30–40 Idos bruožų, kuriais ji panaši į aukštesnio pobūrio beždžiones, nes mokslo praktikoje sprendimai paprastai priimami ištyrinėjus 200–400 bruožų. Be to, kritikuojama, kad Ida nebuvo lyginama su kitomis pastaraisiais metais atrastomis senovinių gyvūnų liekanomis. Nemaža dalis mokslininkų teigia, kad Idą tyrinėjęs paleontologas Jornas Hurumas ir jo kolegos išrinko tik tuos duomenis, kurie patvirtina jų teoriją, tačiau nepateikė kitų šio senovinio gyvūno bruožų, kurie galbūt prieštarautų „trūkstamos žmogaus evoliucijos grandies“ teorijai.

Viešųjų ryšių akcija

Oponentų nepasitenkinimas suprantamas — Idos tyrimo pristatymą, be abejonės, galima pavadinti idealiai suplanuota viešųjų ryšių akcija, sukėlusią nemažą šurmulį visame pasaulyje. Tyrimo pristatymas vyko Niujorko gamtos istorijos muziejuje, dalyvavo ir Niujorko meras Michaelis Bloombergas, didelei žurnalistų auditorijai buvo parodytas filmas apie tyrimo eigą, išleista knyga „The Link“ ir sukurta interneto svetainė „Revealing the link“. Visa tai Idą pristatė kaip didžiausią šiuolaikinio mokslo atradimą, kuris atskleidė primatų evoliuciją.

Paleontologas Jornas Hurumas to ir neslepia: „Bet kokia popgrupė, išleidusi naują albumą, stengiasi sukelti kuo didesnį šurmulį, tai kodėl to negali daryti mokslininkai, norėdami, kad apie jų atradimą sužinotų kuo daugiau žmonių, o ne tik nedidelis specialistų būrys? Visa ta reklaminė kampanija yra dalis proceso, turinčio tikslą kuo plačiau paskleisti mokslo pasiekimus ir mūsų atradimus.“

Tiesa, reikia pasakyti, kad Jornui Hurumui ir jo kolektyvui sukelti šį šurmulį padėjo ir Ida, nes iki to laiko buvo randamos tik senovinių primatų skeletų liekanos, kurių vaizdas niekada nepritraukė tiek dėmesio, kiek visas Idos skeletas.

Klausimėlis

Vis tik oponentai Jornui Hurumui turi vieną labai nemalonų klausimą: 1999 metais Kinijoje buvo surastos senovinio gyvūno liekanos. Gyvūnas buvo pavadintas Eosimias vardu, o atlikus tyrimą paaiškėjo, kad jis yra primatas, priklausantis sausanosių beždžionių, t. y. mūsų protėvių, pobūriui Haplorrhini. Tai kodėl Ida nebuvo sulyginta su Eosimias, kuris, nustatyta, gyveno prieš 45 mln. metų dabartinės Indijos ir Kinijos teritorijoje. Eosimias iki šio laiko buvo pats seniausias atrastas primatas, kurio sąsajos su žmoginėmis beždžionėmis (iš kurių, kaip minėjau, evoliucionavo žmogus) mokslininkams nekėlė abejonių.

Amerikiečių mokslininkas, Karnegio gamtos istorijos muziejaus antropologas Christopheris Beardas, kažkada parašęs išsamų straipsnį apie Eosimias, savo komentaruose apie Idą rašo: „Ida — puikus egzempliorius, kurį reikia gerokai patyrinėti, tačiau šis gyvūnas jokiu būdu nėra ta „trūkstama grandis“, kuri žmogines beždžiones sieja su tokiais primityviais primatais kaip lemūras. Manau, kad jei Idą tyrinės kita paleontologų grupė, vargu ar šį gyvūną pavadins „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

Epilogas

Kaip matai, į straipsnio pradžioje užduotą klausimą „Kas gi vis tik įvyko? Kas ta Ida?“, tikslaus atsakymo nėra. Kai mokslo žmonės nesutaria, mums belieka tik laukti naujų atradimų ir naujų fosilijų, kurios užpildytų spragas. Arba atmesti visas evoliucijos teorijas ir tikėti tuo, kas parašyta Biblijoje.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: