« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Šviesa tunelio gale

  • Ekonomika patiria recesiją
  • Susitraukęs eksportas
  • Modelio trūkumai ir pranašumai
  • Prarastas dešimtmetis
  • Atsigavimas ir nauja duobė
  • Skirtingos sąlygos
  • Kas toliau?
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 009 | Šviesa tunelio gale

Valdas Lėgaudas

Pas mus dažnai kalbama: „Pramonės sektorius yra orientuotas į žemas ir vidutines technologijas, todėl dabartinėmis krizės sąlygomis jo laukia sunkūs laikai. Apskritai Lietuvoje pramonė nepakankamai išvystyta, todėl mūsų šaliai krizė smogs kur kas stipriau nei toms šalims, kurios turi aukštomis technologijomis paremtą stiprią pramonę.“ Taip ar panašiai šneka ir politikai, ir ekonomistai. Tačiau jei tokioms kalboms reikėtų kontrargumentų, užtektų mintis nukreipti į Japoniją — šalį, kuriai krizė smogė ypač skaudžiai, nepaisant to, kad Japonija dar taip neseniai didžiavosi savo galinga ir sparčiai besivystančia pramone ir itin didele technologijų pažanga.

Ekonomika patiria recesiją

Staigus Japonijos ekonomikos nuosmukis 2008 m. pabaigoje daug kam buvo didelė ir nemaloni staigmena. Tačiau Japonija kur kas seniau jautė problemas nei mes išgirdome apie banko „Lehman Brothers“ bankrotą. Teigiama, kad recesija Japonijoje prasidėjo 2007 m. lapkritį, tačiau Japonijos valdžia išsaugojo olimpinę ramybę ir, matyt, tikėjosi, kad viskas susitvarkys savaime.
Kitaip nei JAV, prasidėjus krizei Japonijos bankų sistema beveik nenukentėjo, nes prieš 11 metų ji buvo pradėta reformuoti iš esmės, tačiau kiti rodikliai nedžiugino — pramonės apimtys mažėjo, bedarbystė didėjo, vartojimas taip pat mažėjo, buvo fiksuojamas privačių ir vidaus investicijų nuosmukis.
Iš pradžių buvo tik spėliojama, ar iš tiesų Japonijos ekonomika traukiasi, tačiau 2008 metų duomenys patvirtino visas spėliones, kad, po ilgiausio augimo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, Japonijos ekonomiką apėmė recesija. Dar vėliau, sumažėjus eksporto apimtims ir vartojimui, Japonijos ekonomika sumažėjo rekordiniu tempu — 2009 m. I ketvirčio Japonijos BVP krito 15,2 proc. Tai gerokai prastesni nei 2008 m. VI ketvirčio rezultatai, kuriuos Japonijos valdžia pripažino prasčiausiais nuo 1974 m., kai šios šalies ekonomikai skaudžiai kirto naftą eksportuojančių šalių embargas.
Tiesa, Japonijos valdžia nedemonstruoja panikos — šalies premjeras Taro Asio net pažadėjo, kad Japonija pirmoji pakils iš duobės, pirmoji įveiks recesiją.

Susitraukęs eksportas

Pagrindinė Japonijos BVP kryčio priežastis — apie 14 proc. susitraukęs eksportas. Japonijai labai didelės įtakos turėjo sumažėjusi japoniškos produkcijos paklausa JAV ir Europoje. Tai iš esmės lėmė, kad Japonijos automobilių ir elektronikos pramonės koncernams teko staiga mažinti gamybos apimtis ir atleisti darbuotojus.
2006 m. pasauliniu automobilių pramonės lyderiu tapo „Toyota Motor Corp“. Vėliau šis Japonijos automobilių gamintojas pranešė 2008 m. planuojantis pagaminti daugiau kaip 10 mln. automobilių, arba 6 proc. daugiau nei 2007 m. Tačiau 2008 m. pasauliniai „Toyota“ pardavimai krito 4 proc., kompanija buvo priversta mėnesiui uždaryti visas JAV esančias gamyklas. Japonijos rinkoje padėtis buvo dar prastesnė — 2008 m. pardavimai, palyginti su 2007 m., krito 23,4 proc., „Toyota“ buvo priversta savo gimtinėje uždaryti 12 gamyklų. Tokio kritimo „Toyota“ nebuvo patyrusi beveik pusę amžiaus.
Kodėl kalbu apie „Toyota“? Kad būtų lengviau suprasti tą grandininę reakciją, kuri prasideda tada, kai japonų gigantas keliais procentais sumažina savo gamybos apimtis. Jei Japonijos ekonomiką palygintume su milžinišku ledkalniu, tai šios šalies automobilių pramonė būtų šio didelio ledkalnio viršūnė. Tokios kompanijos kaip „Toyota“ — tik tos viršūnės dalis, tačiau ją aprūpina milžiniškas kiekis įvairaus dydžio kompanijų, gaminančių ir tiekiančių automobilių komponentus, detales ir t. t., taigi tai labai didelė, po vandeniu esanti ir nematoma ledkalnio dalis. Kai mažėja „Toyota“ ar kito gigantiško koncerno gamybos apimtys ir įmonei tenka uždaryti gamyklas, visos kitos kompanijos, kurios glaudžiai susijusios su šiuo automobilių pramonės gigantu, taip pat priverstos mažinti savo gamybą ar net ją stabdyti.
Taigi Japonija labiausiai nukentėjo dėl to, kad sumažėjo jos eksportas. O juk eksportas 2000–2008 m. ir lėmė iš krizės XX a. pabaigoje išbridusios Japonijos ekonomikos augimą.      

Modelio trūkumai ir pranašumai

Šiuolaikinio Japonijos ekonomikos modelio pagrindai buvo padėti po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu priimta šalies atstatymo ir vystymo koncepcija rėmėsi keliomis pagrindinėmis idėjomis. Visų pirma Japonija siekė tapti pilnateise Vakarų šalių partnere, todėl jai teko remtis laisvos rinkos principais. Antra, Japonija nusibrėžė, kad spartus ekonomikos vystymas įmanomas įdiegiant modernias technologijas, užtikrinančias didelių apimčių masinę gamybą. Trečia, Japonija daug dėmesio skyrė eilinių žmonių motyvacijai. Gražu, bet ne viskas teisinga, nes Japonija į kai kuriuos reiškinius turi labai savitą požiūrį. Pavyzdžiui, japoniškos motyvacijos tema dažnai yra aršiai kritikuojama, nes uždarbis dažnai priklauso ne nuo kvalifikacijos, o nuo išdirbtų metų, o tokia  sistema tikrai neskatina jaunimo pasilikti gimtinėje.
Pagrindinis vaidmuo vystant ekonomiką Japonijoje buvo skirtas stambioms korporacijoms ir valstybei, kuri turėjo kontroliuoti kapitalo srautus, užtikrinti, kad milžiniškos investicijos pasiektų prioritetines sritis. Valstybė griežtai kontroliavo ir Japonijos pramonę kredituojančių šalies bankų darbą. Tokia sistema taip pat sulaukia kritikos dėl klestinčio protekcionizmo, kuris atsiranda tuomet, kai valstybė per daug kišasi į verslo reikalus.
Spartų ekonomikos judėjimą į priekį po Antrojo pasaulinio karo užtikrino ir gan pažangi mokesčių sistema, fiksuotas ir dirbtinai sumažintas jenos kursas — tai vidaus rinką turėjo apsaugoti nuo užsienio konkurentų ir gerinti eksporto sąlygas. Japonai mielai pirko japoniškas prekes, vadinasi, dar labiau suko Japonijos ekonomikos variklį. Specialistai mano, kad būtent vidinis vartojimas, kai japonas perka tik japonišką prekę, ilgą laiką buvo pagrindinė šios šalies ekonomikos varomoji jėga ir padėjo Japonijos ekonomikai pasiekti neregėtus augimo tempus.
Eksporto indėlis iš pradžių, t. y. pirmus du dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, buvo gana kuklus, tačiau nuo 1970 metų staiga šovė į viršų — pasaulio rinkos pradėjo masiškai „ryti“ japonišką elektroniką ir automobilių pramonės produkciją. Eksportas buvo ne tik Japonijos ekonomikos varomoji jėga, bet ir savotiškas gelbėjimo ratas, kuris padėdavo tada, kai Japonijos ekonomikai tekdavo išgyventi sunkesnius laikus.
Tačiau dabar šis ratas pradėjo grimzti į dugną ir paskui save tempti Japonijos ekonomiką.

Prarastas dešimtmetis

Vidaus rinkos persisotinimą Japonija pajuto apie 1980 metus. Tuo metu Japonijai sekėsi labai gerai, nes pasaulinė ekonomika vystėsi, atsivėrė naujos rinkos, kuriose Japonija galėjo realizuoti savo prekes, tačiau vidaus rinkoje, kurią daugelis laiko vienu pagrindinių Japonijos ekonomikos variklių, dėl padidėjusios išorinės konkurencijos ir sustiprėjusio jenos kurso jau buvo juntamos problemos. Nepaisant to, Japonijai vis tik pavyko išsaugoti didelius (apie 4 proc. per metus) ekonomikos augimo tempus. Ir toks augimas buvo fiksuojamas beveik dešimtmetį. Tačiau kokiomis priemonėmis tai buvo pasiekta? Dirbtinai skatinant vidaus vartojimą panaudojus kreditavimo sistemą.
Tuo metu jau pūtėsi Japonijos ekonomikos burbulas. Pavyzdžiui, Japonijos nekilnojamojo turto kainų burbulo pūtimasis truko apie 7–8 metus, o jo sprogimo pasekmės buvo juntamos 15 metų. 2004 m. Tokijuje nekilnojamojo turto kainos buvo net 10 kartų mažesnės nei 1990 m., kai sprogo vienas žymiausių ekonominių burbulų pasaulio finansų istorijoje. 1990–2000 m. periodas yra vadinamas Japonijos prarastuoju dešimtmečiu — stabtelėjus ekonomikos augimui sparčiai krito nekilnojamojo turto kainos, žemyn pradėjo ristis vertybinių popierių birža, prasidėjo bankrotai ir apie dešimtmetį trukusi recesija. 
Japonijos valdžia bandė gelbėti situaciją skatindama vartojimą vidaus rinkoje, kad Japonijos pramonės variklis ir toliau galėtų sparčiau suktis, tačiau teigiamų rezultatų tai nedavė. 1997 m. Japoniją ištiko bankų krizė.

Atsigavimas ir nauja duobė

Vis tik XXI a. Japonijos ekonomika pradėjo atsigauti. Atsigavimas iš dalies siejamas su po 1997 m. ištikusios bankų krizės Japonijoje priimtais tam tikrais įstatymais ir sukurtomis reguliacinėmis institucijomis, kurios Japoniją turėjo apsaugoti nuo tokių įvykių pasikartojimo. Nors liberalios to meto Japonijos valdžios reformos vertinamos teigiamai, tačiau pagrindiniu Japonijos ekonomikos augimo kriterijumi XXI a. pradžioje laikomos naujos eksporto galimybės, kurios susijusios su naujų didelių rinkų, tokių kaip Kinija, atsivėrimu, kuris reikalavo didelių prekių srautų. 2002–2008 m. eksporto dalis Japonijos BVP padidino nuo 10,6 iki 16,5 proc., ir būtent eksporto didėjimas laikomas to meto Japonijos ekonomikos varikliu. Todėl kai 2008 m. Japonijos eksporto paklausa krito, šalies ekonomiką tai palietė labai skaudžiai.

Skirtingos sąlygos

Be abejo, Japonija pradėjo gelbėtis: praėjusių metų pabaigoje buvo pasiūlyti net trys ekonomikos stimuliavimo planai, kurių paskutinis siūlo tam skirti apie 205 mlrd. JAV dolerių, tačiau ekonomistai teigia, kad nė vienas planas neduos reikiamų rezultatų, jei Japonijos valdžia nemažins valstybės išlaidų, kurios yra labai didelės, jei nebus kovojama su protekcionizmu. 2009 m. Japonijos biudžeto deficitas turėtų pasiekti 133 mlrd. JAV dolerių ribą, nors 2008 m. jis buvo kur kas mažesnis — 51 mlrd. JAV dolerių. Šie skaičiai aiškiai sako, kad Japonija išgyvena sunkius laikus.
Ekonomikos ekspertai kritikuoja Japonijos vyriausybės veiksmus ir pasirinktą taktiką. Jų teigimu, vyriausybė, didindama savo įtaką šalies ekonomikai, dirbtinai skatindama vartojimą, dirbtinai palaikydama neefektyvias gamybos įmones, tik dar labiau blogina padėtį. Teigiama, kad Japonija antrą kartą lipa ant to paties grėblio, ant kokio buvo užlipusi paskutinį XX a. dešimtmetį, tik šis grėblys per kaktą gali smogti daug skaudžiau, nes, kitaip nei XX a. pabaigoje, dabar ekonominė krizė apėmusi visą pasaulį. Vienas žymus JAV ekonomistas sakė: „XX a. pabaigoje Japonijai tiesiog pasisekė, nes kai 1990 m. Japoniją apėmė krizė, pasaulyje, o ypač JAV, prekybos apimtys kilo labai sparčiai, todėl japonai turėjo idealias sąlygas ekonomikai gelbėti. Dabar jie kartoja tas pačias klaidas pamiršdami, kad tokių gerų sąlygų, kokios buvo tada, jau nebėra.“ Su tokia nuomone sutinka nemažai ekonomikos ekspertų, tačiau nemaža jų dalis priduria, kad Japonijos vyriausybė paprasčiausiai neturi jokios išeities, ners ji gali tik du dalykus: maitinti ekonomiką valdiškais pinigais arba mažinti mokesčius, ir daugelis sutinka, kad dabar Japonijos ateitis priklauso ne nuo šios šalies vyriausybės žingsnių, o nuo išorinių veiksnių, kurių vienas svarbiausių — JAV ekonomikos atsigavimas.

Kas toliau?

Tačiau kas gali tiksliai pasakyti, kada JAV ekonomika atsigaus ir padidės japoniškų gaminių paklausa? To tiksliai niekas nežino. Į Kiniją žiūrėti kaip į šalį, į kurią Japonija gali eksportuoti didelius kiekius savo produkcijos, taip pat neverta, nes Kinija irgi jaučia krizę, todėl stengiasi išsiversti su savo resursais — Kinija gamina daug ir visko, ko reikia. O gal Japonijai laikinai gali padėti didelės investicijos į šalies infrastruktūros objektus? Kažkas panašaus Japonijoje buvo esant 1990–2000 m. krizei: milžiniškos lėšos buvo skiriamos kelių tiesimui ir tiltų statybai, po to paaiškėjo, kad nemažos dalies tų tiltų ir kelių niekam nereikia, nes jie niekur neveda.
Bandymai skatinti japonų vartojimą rezultatų taip pat neduoda. Japonai be reikalo nesiskolina, be to, jiems nėra reikalo tai daryti, nes japonai santaupų turi tiek, kiek neturi nė vienos šalies gyventojai. Kaip japonus priversti atverti savo pinigines? „Niekaip nepriversi, — sako kai kurie ekspertai, — japonai yra taupūs, jokios priemonės jų nepriverčia pirkti daugiau nei jiems šiuo sunkmečiu reikia.“
Tai kas Japonijos laukia? Nemaža dalis ekspertų teigia, kad jei Japonija imtųsi liberalių reformų ir savo gana archaišką ekonominę sistemą padarytų modernesne, atitinkančią dabartines sąlygas, jei sumažintų valstybės įtaką ekonomikai, krizės padariniai būtų švelnesni. Tačiau neatrodo, kad Japonija ką nors norėtų keisti. Japonija elgiasi taip, lyg krizė būtų pats blogiausias metas reformoms. Ji nieko nedaro, kad pamatytų šviesą tunelio gale, todėl japonai tos šviesos greitai turbūt ir nepamatys, nebent rudenį per rinkimus dabartinę Japonijos valdžią pakeistų kita, liberalesnių pažiūrų.

Skaitytojų komentarai

arnas, 2009-08-17 05:24

Nebent yra autoriaus sutikimas ;)

Mantas, 2009-08-11 01:16

Ale kur aš šitą straipsnį skaičiau? Arba A-ZET arba FHM arba PLAYBOY LT. Plagiavimas be autoriaus nurodymo baudžiamas LR įstatymų nustatyta tvarka....

 Numeriai: Straipsniai: