« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

7 kostiumai per savaitę

  • Kelios klaidos dėvint kostiumą
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 009 | 7 kostiumai per savaitę

Gediminas Šimbelis

Sakoma, kad geras kostiumas — tarsi antroji vyro oda. „Kurgi ne, — atšausi, — su juo jaučiuosi suvaržytas ir įspraustas lyg į kokius rėmus“. Na, tuomet Tu užfiksavai žodį „kostiumas“, bet praleidai žodį „geras“, nes su geru kostiumu iš tiesų jaučiamasi tarsi su antrąja oda.

Visų pirma todėl, kad aukščiausios klasės kostiumai siuvami iš aukščiausios klasės audinių. Ant vilnonių galima rasti ženklelius „Super 150“, „160“... „220“ — šie skaičiai nurodo, kiek kilometrų siūlo gaunama iš kilogramo vilnos. Be abejo, kuo siūlas plonesnis, tuo tankesnio audimo medžiaga, tuo lengvesnis, nesiglamžantis kostiumas, su kuriuo nekaršta net vidurvasarį. Jei kostiumą perki pasiūtą, atkreipk dėmesį į etiketės ženklus: vilnos medžiagų kokybę kontroliuoja tarptautinė organizacija „The WOOLMARK Company“ (kažkad tai buvo Tarptautinis vilnos sekretoriatas, įkurtas 1936 metais avių augintojų iš Australijos, N. Zelandijos ir Pietų Afrikos sprendimu; 1997 metais Tarptautinis vilnos sekretoriatas reorganizavosi ir pakeitė pavadinimą į „The WOOLMARK Company“). Tik šios įstaigos kontrolę perėję gamintojai ant savo gaminių gali išdidžiai dėti ženklus „Pure wool“ arba „Woolmark“. Žinoma, privalo būti nurodytas ir medžiagos gamintojas. Bet būna išimčių: kai kurių garsių mados namų produkcijos etiketėse medžiagos gamintojas nenurodomas, mat manoma, kad pats mados namų vardas yra patikimiausia kokybės garantija.
Net ir pati geriausia medžiaga dar ne viskas, nes 80 proc. kostiumo kokybės vis dėlto priklauso nuo sukirpimo. Atkreipk dėmesį į siūles: siūnant aukščiausios kokybės kostiumą klijai beveik nenaudojami. Kuo daugiau tradicinių, rankomis siūtų siūlių, tuo geriau. Mat tuomet kostiumas neatrodo tarsi „suspaustas“, švarko atvartai nėra kieti tarsi kartonas, o natūraliai gula į šonus.
Kostiumai, kaip ir visi kiti rūbai, veikiami aukštosios mados, patyrė įvairiausių transformacijų, tačiau klasikinis kostiumas iš mados neišėjo niekada, net pačiais ekstravagantiškiausiais laikais. O šiuo metu jis vėl užima lyderio pozicijas. Ir nieko nuostabaus — jei jau sunkmečiu į ką nors investuoti, tai geriausia į tokį rūbą, kuris ir po kelių sezonų bus madingas.
Klasikinio kostiumo švarkas — vienaeilis, paprastai su trimis sagomis ir būtinai su dviem skeltukais. Kelnės — būtinai su dviem užmetimais viršutinėje dalyje. Tokio kostiumo tėvynė — Anglija. Tiksliau, garsioji dizainerių ir siuvėjų gatvė Savile Row, kurioje daugybė ateljė siuva visame pasaulyje garsius angliškus kostiumus. Norėtum tokioje ateljė dirbti siuvėju? Prieš tai septynerius metus turėsi pabūti pameistriu.
Be anglų, pasaulyje klasikiniais kostiumais garsėja ir italai neapoliečiai. Nieko keisto, juk kam ne kam, bet italams kostiumas — tikrai antroji oda, jie juos pradeda nešioti kone nuo lopšelio. Tokie italų prekiniai ženklai kaip „Brioni“, „Kiton“, „Cesare Attolini“ — tai tarsi rolsroisai kostiumų pasaulyje. Ir kainuoja jie, žinoma, atitinkamai: pavyzdžiui, „Brioni“ kostiumas atsieis 7–18 tūkstančių litų, „Kiton“ — dar brangiau, o jei norėsi pasisiūti asmeniškai Tau pritaikytą kostiumą, suma padidės dar 20 proc.
Ypač yra vertinami rankų darbo kostiumai, mat jie pasižymi daugybe pranašumų. Pavyzdžiui, pečių juosta: audinys „sukaltas“ siuvimo mašina bus amžiams tvirtai užfiksuotas. O kai tai daroma rankomis, siūlui lieka truputį laisvės, tad susiūtas audinys tampa elastingesnis ir idealiai priglunda prie kūno. Smulkmena, bet nuo jų ir prasideda „antrosios odos“ pojūtis. Toks kostiumas jau po kelių dienų nešiojimo prisitaiko prie savininko figūros ir guli kaip nulietas: pasakojama, kad kažkada dabitos savo naujus kostiumus duodavo panešioti kamerdineriams, kad juos kiek pratampytų.
Žinoma, jei tokį kostiumą dėvėsi intensyviai ir kasdien, audinys alkūnių ir kelių srityje gali išsitampyti, todėl kostiumui reikia duoti „atsikvėpti“, kad vilnos gijos atgautų formą. Ne veltui sakoma, kad vyras savo spintoje privalo turėti ne mažiau kaip septynis kostiumus — po vieną kiekvienai savaitės dienai.

Gerą kostiumą galima atskirti pagal kelis originalius požymius. Pavyzdžiui, ant švarko neretai būna keturios sagutės, kurias masiniai gamintojai paprasčiausiai amžiams prisiūna. O brangių kostiumų šios sagutės yra sagstomos! Ypač prašmatnu atsegti apatinę. Sagos taip pat prisiuvamos ranka, ir tai galima atskirti, beje, jos gaminamos iš natūralaus kaulo. Dar keli gero kostiumo ženklai:
•    Kilpelė atvarte. Rankomis apsiūta kilpelė, skirta gėlės žiedui, kurio šiais laikais niekas nebenešioja — tradicijos reikalas. O siuvėjas, besilaikantis tradicijų — geras siuvėjas.
•    Rankomis siūta vidinė rankovės siūlė — petys idealiai tiks ir patogiai gulės.
•    Rankomis siūta vidinė kišenėlė dešinėje pusėje: jeigu jai panaudotos išorinės medžiagos juostelės, tuomet kišenė bus tvirtesnė ir nenukars į ją įdėjus net kelis daiktus.

Kelios klaidos dėvint kostiumą

•    Netinkamas dydis.
Tai, kad į madą grįžta laisvesni kostiumai, nereiškia, jog gali vilkėti Tau per didelį rūbą. Ypač atkreipk dėmesį į kelnes — blogiausia, kai jos sukrenta tarsi armonika. Apatinis kraštas turi lengvai kristi ant batų, o sėdint gali matytis tik kojinės — jokiu būdu ne nuogos blauzdos. Per mažas kostiumas — taip pat blogai, nes nei švarkas, nei kelnės neturi varžyti Tavo judesių, ties pažastimis negali matytis tempimo raukšlių.
•    Visiškai juodas.
Dalykinis etiketas pageidauja atsisakyti visiškai juodo kostiumo, mat jis tinkamas tik ypač formaliomis progomis ir, žinoma, privalo būti išskirtinai kokybiškas ir brangus. Išimtis — neformalaus stiliaus kostiumas, skirtas naktiniams klubams, kazino ir pan. Jei labai nori, rinkis juodą, bet su siauromis ir neryškiomis juostelėmis.
•    Ne pagal metų laiką.
Lininiai ar šilkiniai kostiumai šaltuoju metų laiku — visiškas nesusipratimas.
•    Užsagstytos visos sagos.
Užsek kiek tik nori savo kostiumo švarko sagų, bet būtinai palik atsegtą apatinę.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: