« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Perkam meną

  • Perkam meną
  • Iki 500 proc.
  • Daugiau niekas nenutapys!
  • Neklysta tik išminuotojai
  • 100 šansų suklysti
  • Perkam moderną?
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 007 | Perkam meną

Perkam meną

Kokia investicija geriausia pasaulinės krizės metu? Reikia žiūrėti, kas šiais laikais gali duoti didžiausią pelną. Daugelis ekspertų sutinka, kad viena pelningiausių yra meno rinka. Taigi imame pinigus iš banko ir perkame paveikslą arba kelis, arba net visą kolekciją. Deja, viskas ne taip paprasta — nors meno rinkoje ir sukasi šimtai milijardų dolerių, didelės pergalės ir ne ką mažesni pralaimėjimai čia esti greta.

Iki 500 proc.

Yra nuomonė, kad tinkamai investavus į meno kūrinį per metus galima uždirbti labai daug — net iki 500 proc. nuo įdėtos sumos. Tačiau yra ir kita nuomonė: meno kūrinių rinka investuotojams yra pernelyg rizikinga, pelno gali tekti laukti labai ilgai ar net niekada nesulaukti.
Nesutariama ir dėl meno rinkos apyvartos. Vieni teigia, kad per metus meno rinkoje sukasi apie 40 mlrd. eurų, kiti nurodo penkis kartus didesnę sumą — 200 mlrd. eurų, treti skaičiuoja tik didžiausių aukcionų apyvartą, kuri, pasak jų, yra 4 mlrd. eurų per metus.
Nesvarbu, kuris skaičius teisingas, visi jie sako, kad meno rinkos dalis pasaulinėje rinkoje nėra didelė. Tačiau meno rinkos dinamika labai įspūdinga: per paskutinius 10 metų ši rinka išaugo 400 proc., o joje besisukančių, į meno kūrinius investuojančiųjų skaičius padidėjo 500 proc.
Visos investavimo į meno kūrinius galimybės kur kas ramiau buvo svarstomos iki krizės. Užklupus krizei atsirado esminė problema — kur investuoti, nes daugelis anksčiau buvusių pelningų galimybių krizės metu duoda tik nuostolius. Ir štai tada buvo pastebėta, kad meno rinka gyvena tarsi nepriklausomą gyvenimą ir nesmunka paskui nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir kitas krizės pažeistas rinkas. Tiesa, krizė turėjo įtakos ir meno kūrinių rinkai, tačiau labai didelio rinkos kryčio nebuvo pastebėta.

Daugiau niekas nenutapys!

Meno kūrinių ekspertai labai mėgsta vieną posakį: „Pirkite paveikslą, nes tokio daugiau niekas nenutapys.“ Tuo norima pasakyti, kad vertingi dailės, skulptūros ir kiti vizualaus meno kūriniai niekada neatsinaujins, tad ir jų vertė tik didės. Tačiau nereikia manyti, kad taip sakoma apie klasikinio meno kūrinius. Taip, anksčiau brangiausiai buvo vertinami klasikiniai, t. y. senųjų meistrų ir impresionistų darbai, bet pastaraisiais metais vis dažniau milijoninės sumos mokamos ir šiuolaikiniams autoriams.
Tačiau meno rinkoje kaip nė vienoje kitoje užkoduota labai daug pavojų, o rizikos laipsnis čia yra itin didelis, ypač kalbant apie Rytų Europos šalis, buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, kuriose tikra meno rinka dar nėra susiformavusi. Juk nenueisi į banką ir nepasakysi: „Man reikia paskolos, nes noriu pirkti paveikslų kolekciją, kurią bankui ir užstatysiu“. Bankas atsakys: „Eik velniop“, ir jis bus teisus, nes nė vienoje kitoje rinkoje nėra tiek netikrumo dėl prekės vertės. Gali būti du panašios meninės vertės dailininkų kūriniai, tačiau už vieną bus sumokėta keli šimtai tūkstančių, už kitą — tik keli tūkstančiai. Perkant nekilnojamąjį turtą viskas būna labai aišku: ateina turto vertintojas ir jį įvertina, o kas pas mus gali deramai įvertinti dailės kūrinį? Lietuvoje apskritai čia kuriančių vietinių menininkų darbų kainos susiformuoja spontaniškai, „iš lemputės“, nes mūsų menininkų kūriniai nepatenka į pasaulinę meno rinką, galima drąsiai teigti, kad pasaulinės meno rinkos mastu jie yra beverčiai. Niekas net nepasakys, už kiek didžiausiuose pasaulio aukcionuose galima parduoti iškilaus mūsų dailininko Čiurlionio kūrinius. Nėra tokios kainos, nes meno rinkoje nėra Čiurlionio kūrinių.

Neklysta tik išminuotojai

Kai kurie meno ekspertai mėgsta juokauti: „Neklysta tik išminuotojai, nes tų, kurie suklydo, jau nebėra.“  Bėda ta, kad nėra jokių objektyvių kriterijų, padedančių tiksliai įvertinti meno kūrinio vertę, čia Tau ne žalia nafta — nenuneši į laboratoriją, neištirsi kokybės ir nepasakysi, kiek už tokią naftą šiais laikais mokama. Tiesa, yra meno rinkos informaciniai portalai „Artnet“ ir „Artprice“, kur galima sužvejoti nemažai informacijos, tačiau ir čia naudojamas palyginamasis metodas, pasitelkus įvairius koeficientus, kurie priklauso nuo daugelio veiksnių. Bet ir toks vertinimas nėra tikslus, nes, nors ir ciniškai skamba, menas yra vertingas tada, kai jį galima iškeisti į pinigus. Net didelės meninės vertės kūrinys gali nedaug kainuoti, jei juo nepasirūpins įvairūs tarpininkai. Net pats menininkas, sukūręs genialų kūrinį, yra beveik niekas, jei aplink jo asmenybę nebus sukurtas atitinkamas šurmulys (sakykime tiesiai šviesiai — reklama), jei jo meno kūrinių verte (ne meninės, o piniginės) nepasirūpins įvairios galerijos, aukcionai ir kiti prekeiviai, kurie meną paverčia pinigais. Būtent šie tarpininkai tarp meno kūrinio ir investuotojo ir tampa svarbiausia grandimi.
Tai kažkas panašaus į lietuvišką popmuziką, kur iš š... galima padaryti žvaigždę ir ją pardavinėti, o gabūs ir talentingi žmonės į tą popmuzikos rinką dažniausiai neprasibrauna.

100 šansų suklysti

Tie, kurie užsimano investuoti į meno kūrinius, gali apsirikti ne vieną, o net kelis kartus. Visų pirma meno rinka suskirstyta į kelis segmentus:
•    senųjų, iki XX a. gyvenusių meistrų kūriniai,
•    impresionistų kūriniai,
•    XX a. antrosios pusės (ypač 1970–1980 m.) kūriniai,
•    per paskutinius 10–15 metų sukurti kūriniai.
Čia tik apytikris suskirstymas, kurį pateikiau kaip pavyzdį, norėdamas parodyti, kad investuotojui teks apsispręsti, į kurį segmentą kreipti dėmesį. Antrą kartą galima apsirikti renkantis pasirinkto periodo konkretų menininką, nes to paties menininko skirtingi darbai gali būti vertinami labai įvairiai, tai gali priklausyti nuo to, kokiame jo kūrybos etape drobė nutapyta, kokiu stiliumi tapyta ir t. t.
Nors ir atrodo keista, tačiau didelę reikšmę gali turėti ir meno kūrinio dydis, ir kokios medžiagos naudotos. Dar vienas labai svarbus momentas — laikas, kada reikia pirkti, ir laikas, kada negalima pirkti, o reikia palaukti. Meno ekspertai teigia, kad didžiausia dalis meno kūrinių perkama skubant, azartiškai, nes tokią skubos atmosferą meistriškai kuria tie, kurie meno kūrinius pardavinėja.
Net jei visuose šiuose apsisprendimo etapuose investuotojas į meno kūrinius nesuklys, galutinis rezultatas vis tiek gali būti neigiamas, tad vietoj planuojamo pelno teks skaičiuoti nuostolius. Taip yra todėl, kad menas kaip ir jo kūrėjai „iškrenta“ iš rinkos logikos dėsnių.
Pavyzdžiui, minėtas „Artprise“ teigia, kad meno kūriniai, kurie kainuoja daugiau nei 50 000 eurų, yra geresnė ir daugiau pelno duodanti investicija nei meno kūriniai, kainuojantys iki 5 000 eurų. Tačiau kai kada statistika byloja priešingai: nemažai galima uždirbti ir investavus tik 10 000 eurų.

Perkam moderną?

Kaip minėjau, šiais laikais stebimos įdomios tendencijos: milijonai mokami už šiuolaikinių autorių kūrinius, kuriuos net menu nepavadinsi. Pavyzdžiui, Damieno Hirsto kūriniai parduodami už pasakiškas sumas, nors daug kas šio ekstravagantiško žmogaus kūrybą nelaiko menu.
Kas bus vėliau? Po 20 ar 30 metų? Kiek bus verti tų šiandienos menininkų kūriniai, už kurios dabar mokami milijonai. Prognozuoti sunku, nes, kaip sakiau, menas nepaklūsta jokiems rinkos logikos dėsniams, tačiau mes galime atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, ką sako istorija. O ji sako, kad XX a. viduryje meno rinkoje buvo kažkas panašaus: tuo metu prasidėjo abstrakcionizmo bumas, už labai dideles sumas buvo perkami abstrakcionistų paveikslai. Tačiau praėjus 10–15 metų tuos paveikslus net už gerokai mažesnę kainą buvo sunku parduoti.
Šiuolaikinio meno pardavimas yra sąmokslas, sudarytas menininko, meno kritiko ir galerijos savininko. Taigi, jei visos trys grandys veiks darniai ir agresyviai, brangiai parduoti galima bus bet ką. Bet praėjus 10 metų tokia investicija gali virsti milžiniškais nuostoliais.
Beje, įdomus faktas: tarp 28 šiuolaikinių menininkų rekordininkų, kurių darbai kainuoja daugiau nei 1 mln. JAV dolerių, yra 10 kinų. Taigi ir meno rinkoje jaučiama Azijos invazija. Dar vienas įdomus skaičius: per paskutinius 10 metų Indijos menininkų darbų kainos išaugo 3 220 proc.
Bet ar kas nors prieš 10 metų galėjo pasakyti: „Investuokite į Indijos menininkų darbus, nes tai pati pelningiausia pasaulyje investicija“? Niekas, nes meno rinka nepaklūsta logikos dėsniams. Yra tik vienas, kiek stabilesnis dalykas — senųjų meistrų dailės kūrinių kainos nuolat auga. Lėtai, bet stabiliai.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: