« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

TEMA: Vandens tiltai

  • Akvedukai
  • 4 000 metų
  • Romos imperijos akvedukai
  • Navigaciniai akvedukai
  • Magdeburgo vandens tiltas
  • Mindeno tiltas
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 005 | TEMA: Vandens tiltai

Gediminas Šimbelis

Norėčiau papasakoti apie hidrotechninius įrenginius, t. y. vandens tiltus, ir pristatyti ne tik pačius didžiausius ir įspūdingiausius, bet ir seniausius.

 

Akvedukai

Yra toks terminas „akvedukas“. Tai tilto pavidalo vandentakis, kurio pavadinimas kilęs iš dviejų lotyniškų žodžių — „aqua“ (vanduo) ir „duco“ (vedu), junginio. Akvedukai iš išorės mažai kuo skiriasi nuo įprastų tiltų, tik gal yra kiek siauresni ir skirti ne transportui važiuoti ar žmonėms vaikščioti, o vandeniui tiekti.
Terminas „akvedukas“ dažnai traktuojamas skirtingai. Neretai akveduku vadinamas visas vandentakis, o ne tik per slėnį ar upę nutiesta vandentakio dalis — vandens tiltas, beje, naujausioje Lietuviškoje enciklopedijoje akvedukas apibūdinamas būtent kaip tilto pavidalo vandentakio dalis. Dėl to šiame straipsnyje kalbėdamas apie akvedukus, mintyse turėsiu tik tiltą, kuriuo teka vanduo.

4 000 metų

Virš upių slėnių, laukų ar kanalų nutiesti akvedukai atrodo labai įspūdingai. Ypač jei akvedukas pastatytas labai seniai. Tačiau jis yra tik pati įspūdingiausia, bet palyginti nedidelė visų vandentakių dalis, nes vandentakis gali driektis dešimtis ar net šimtus kilometrų, ir didesnė jo dalis gali būti neįspūdingas kanalas arba didelis, po žeme užkastas ar ant žemės paguldytas vamzdis.
Šiuolaikinio Pakistano teritorijoje akvedukai buvo tiesiami jau prieš 4 000 metų. Vandentakius su akvedukais tiesė senovės graikai, kinai, actekai ir, reikia pasakyti, nemažai jų išliko. Tačiau didžiausi vandentakių statytojai buvo romėnai. Pavyzdžiui, Romai vandenį tiekė 11 vandentakių, kurie buvo pastatyti per gana ilgą laiką — 500 metų. Šių vandentakių bendras ilgis buvo 350 km. Tiesa, kiek daugiau nei 300 km senovės Romos vandens trasų ėjo po žeme. Pats ilgiausias romėnų vandentakis buvo pastatytas II mūsų eros amžiuje dabartinio Tuniso teritorijoje. Jo ilgis buvo 141 km.

Romos imperijos akvedukai

Romos imperijos vandentakiai buvo gana sudėtingi ir labai tikslūs hidrotechniniai įrenginiai. Pavyzdžiui, Provanse pastatytas vandentakis Pont du Gard buvo 50 km ilgio. Vandens lygių skirtumas tarp jo pradžios ir pabaigos buvo 17 m, tačiau svarbiausia tai, kad romėnai šį vandentakį sugebėjo pastatyti taip, kad visas jo nuolydis būtų tolygus, t. y. kiekviename kilometre vandens lygio skirtumas buvo 34 cm.
Nors viso Pont du Gard vandentakio nėra, tačiau išlikęs jo akvedukas. Tai įspūdingas, per Prancūzijoje tekančią Gardon upę nutiestas vandens tiltas, kurį romėnai pastatė I amžiuje — taigi jam beveik 2 000 metų. Šis statinys yra pats aukščiausias iki šių dienų išlikęs senovės romėnų statytas akvedukas. Jo ilgis 275 m, aukštis — 47 m.
Pats ilgiausias Europoje išlikęs senovinis akvedukas yra Ispanijoje. Tai Segovijos akvedukas, kurio ilgis net 728 m, o amžius beveik toks pat kaip Prancūzijoje esančio Pont du Gard akveduko.
Segovijos akvedukas — pati ilgiausia senovinio vandentakio dalis Europoje, bet ne pasaulyje. Už jį ilgesnį akveduką galima pamatyti Stambule. Tai 971 m ilgio Valens akvedukas. Tiesa, anksčiau jis buvo ilgesnis — apie 1 km, ir aukštesnis. Šis akvedukas buvo pastatytas maždaug 375 metais ir vandenį tiekė net iki XIX amžiaus vidurio.
Kaip matai, vandens tiltus žmonija išmoko statyti seniai. Tačiau vėliau, gūdžiais viduramžiais, jų statyba Europoje nutrūko. Iki XIX a. nei vandentakiai, nei akvedukai nebuvo statomi. Išimtis — 1613 m. Anglijoje pastatytas vandentakis Naujoji upė, kuris vandeniu aprūpino Londoną.

Navigaciniai akvedukai

Kanalų statyba ir intensyvi laivyba kanalais nulėmė sudėtingų inžinerinių įrenginių — vandens tiltų, atsiradimą. Tai tie patys akvedukai, tačiau jie buvo statomi ne siekiant miestams tiekti vandenį, o norint pagerinti laivų navigaciją. Lydere, galima sakyti, tapo Didžioji Britanija, nes šioje šalyje yra bene daugiausia navigacijai skirtų akvedukų.
Pats ilgiausias ir aukščiausias Didžiosios Britanijos navigacijai skirtas akvedukas yra Pontcysyllte. Šis Velse esantis akvedukas buvo pastatytas 1805 metais, jo ilgis — 307 m, aukštis — 38 m, o plotis tik 3,8 m. Jis sujungė du kanalus, taip pat ir du kaimus, todėl, pastačius šį virš Dee upės einantį akveduką, susisiekimas tarp kaimų Trevor ir Froncysyllte tapo paprastesnis: sėdo kaimietis į valtį ir nuplaukė kanalu ir akveduku pas panas į kitą kaimą. Tiesa, akveduko plotis nėra didelis, todėl dviem platesnėm valtims jame sunku prasilenkti.
Sunku pasakyti, ar šio akveduko statyba buvo naudinga ekonomiškai. Tačiau šis statinys, kaip ir išlikę senovės Romos imperijos akvedukai, yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pontcysyllte akvedukas veikia ir dabar, tik labiau kaip turistų traukos objektas.
Aukščiausias ir ilgiausias Škotijos navigacinis akvedukas yra Avon akvedukas. Jo ilgis 250 m, aukštis — 26 m, o jį suprojektavo tas pats žmogus, kuris projektavo ir Pontcysyllte akveduką. Tai — Thomas Telfordas. Šis akvedukas sujungia dvi Union kanalo dalis.
Tyrinėdamas dabar veikiančius Didžiosios Britanijos navigacinius akvedukus, jų suskaičiavau 24. Vieni akvedukai nutiesti per upes, kiti kerta kanalus, bet yra ir tokių, kurie nutiesti virš autostradų. Nereikia manyti, kad visi akvedukai yra istoriniai statiniai. Taip, daugelis jų statyti XIX ar XX amžiuje, tačiau yra ir šiuolaikinių statinių, pavyzdžiui, New Semington akvedukas, kurio statyba baigta 2004 m. Šis Didžiojoje Britanijoje pastatytas akvedukas sujungė du kanalus, esančius skirtingose plento A350 pusėse.

Magdeburgo vandens tiltas

Kalbant apie navigacinius akvedukus, negalima nepaminėti dviejų įspūdingų, Vokietijoje pastatytų vandens tiltų, kurie dydžiui gerokai lenkia visus kitus Europos akvedukus. Tai Magdeburgo ir Mindeno vandens tiltai. Abu šie statiniai dėl dydžio akvedukais nevadinami — matyt, nesolidu, tad dažniausiai jie minimi kaip vandens tiltai.
Vokietijoje vidaus vandens laivyba yra itin išvystyta. Vokiečiai turi nemažai didelių upių (Elbė, Reinas, Dunojus, Mainas, Oderis), daug kanalų, todėl laivai zuja visoje nekalnuotoje Vokietijos dalyje.
Vienas didžiausių yra Vidurio Vokietijos kanalas (Mittellandkanal). Jis Reiną jungia su Emso, Vezerio, Elbės ir Oderio upėmis. Kitas svarbus kanalas — Elbės–Havelio. Jis Elbę sujungia su Havelio upe ir yra dalis didelio vandens kelio, jungiančio Vokietiją su Lenkija.
Anksčiau abu minėti kanalai tarpusavyje nebuvo susiję (nors patekti iš vieno į kitą buvo galima), tačiau 2003 m. Vokietijoje buvo atidarytas Magdeburgo vandens tiltas — kanalai buvo tiesiogiai sujungti. Magdeburgo vandens tiltas nuo kitų skiriasi ne tik įspūdingu 918 m ilgiu, bet ir pločiu. Tai tikra laivų autostrada — tilto plotis 34 m, o vandens gylis ant tilto 4,25 m. Taigi šiuo tiltu gali plaukioti ir dideli laivai.      
Reikia pasakyti, kad Magdeburgo vandens tilto idėja kilo dar 1919 m., tačiau dėl I ir II pasaulinio karų jo statyba vis būdavo atidedama. Kai po II pasaulinio karo Vokietija buvo padalyta į Vakarų ir Rytų Vokietijas, vandens tilto statyba buvo atidėta neribotam laikui, ir tik Vokietiją suvienijus tilto statybai buvo skirta didelė reikšmė. Taigi 1997 m. buvo pradėta pusę milijardo kainavusi Magdeburgo vandens tilto statyba, kuri truko šešerius metus. Šiam tiltui buvo sunaudota 68 000 m³ betono ir 24 000 t plieno.
Nors Magdeburgo tiltas ir labai įspūdingas, tačiau nemanyk, kad dėl jo laivams tenka nuplaukti mažiau kilometrų — atidarius šį tiltą, laivams, norintiems iš Vidurio Vokietijos kanalo patekti į Elbės–Havelio kanalą, nebereikėjo sukti tik 12 km lanksto (tiesa, su dviem šliuzais).
Beje, didžiausia Magdeburgo vandens tilto dalis (beveik 700 m) yra virš sausumos, ir tik kiek daugiau nei 200 m virš vandens. Viename šio tilto gale yra sumontuotas laivų keltuvas.  

Mindeno tiltas

Mano minėtas Vidurio Vokietijos kanalas gali pasigirti ir dar vienu įspūdingu statiniu — Mindeno vandens tiltu, kuris pagal dydį yra antras Europoje po Magdeburgo vandens tilto. Mindeno vandens tiltas pastatytas ant Vezerio upės ir yra Vidurio Vokietijos kanalo dalis. Įdomu tai, kad yra ne vienas, o du vienas šalia kito stovintys vandens tiltai. Pirmasis pastatytas 1914 m., antrasis — 1998 m. Šiais laikais veikia abu vandens tiltai, tačiau senuoju naudojasi tik nedideli laivai, o štai naujuoju plaukioja šiuolaikinės baržos. 1914 m. pastatytas vandens tiltas šiais laikais gerokai paremontuotas — tai matosi nuotraukose. Šio tilto kanalo plotis 24 m, o gylis — 3 m. Nesunku suskaičiuoti, kad kiekvieną šio tilto ilgio metrą slegia 72 t vandens svoris. II pasaulinio karo metu šis vandens tiltas ne kartą buvo bombarduotas, tačiau išvesti jo iš rikiuotės nepavyko. Ko nesugebėjo padaryti sąjungininkų bombonešiai, padarė patys vokiečiai — atsitraukdami jie susprogdino dvi pagrindines virš Vezerio upės esančias tilto dalis. Tilto liekanos nukrito į Vezerio upę ir ją užtvenkė, todėl upės lygis buvo pakilęs 1,5 m. 1947 m. vokiečiai Mindeno vandens tiltą pradėjo atstatinėti — per pora metų jam sugrąžino ankstesnę išvaizdą ir funkcionalumą. Vis tik senasis Mindeno tiltas negalėjo „patempti“ šiuolakinės Vokietijos laivybos intensyvumo, todėl šalia jo atsirado naujesnis, gilesnis ir didesniems laivams labiau tinkantis vandens tiltas.
Tiek Magdeburgo, tiek Mindeno vandens tiltai atrodo labai įspūdingai. Žiūrėdamas iš toli ko nors išskirtinio nematai — didelis tiltas, ir tiek. Tačiau kai atsiduri ant tilto, viskas pasikeičia: apačioje teka upė, viršuje, ant tilto, vietoj asfalto — vanduo. Apačioje plaukioja laivai, viršuje irgi praplaukia laivukas. Žiūri į šiuos technikos stebuklus ir žaviesi savotiška dviejų vandens kelių sankryža. Sutik, tikrai nekasdienis vaizdelis.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: