« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Dykumų demonai

  • Sukame į kelkraštį!
  • Istorijos trupiniai
  • Tūkstančiai kilometrų
  • Vilkikai
  • Greitis
  • Info!
  • Rekordai
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 004 | Dykumų demonai

Važiuojant žiemą naktį per šlapdribą ir pučiant stipriam šoniniam vėjui autostrada, nėra nieko šlykštesnio kaip sunkvežimių, kuriuose mes vadiname „furomis“, lenkimas. Jis ilgas, važiuoja gan greitai ir iš po ratų drebia beprotiškai daug vandens ar sniego, todėl būna situacijų, kad lenkimo metu kurį laiką nieko nematai ir tenka važiuoti aklai. Tačiau mūsų keliais važinėjantys sunkvežimiai su puspriekabėmis ar priekabomis yra niekas, palyginti su tais monstrais, kuriuos galima sutikti Australijos dykumose. Jie net vadinami ne automobiliais, o kelių traukiniais („Road Train“). Jų ilgis dažnai būna didesnis nei 50 m, vadinasi, didesnis nei pusės stadiono ilgis. Ir, patikėkite, lekia  jie tokiu pragarišku greičiu, kad vargu ar atsiranda kas nors, kam kyla noras aplenkti Australijos kelių traukinį.

Sukame į kelkraštį!

„Bekraštė Australijos dykuma. Krūmelis tik kur ne kur. Karštis ir raudonas kaip plyta smėlis. Vienintelis judantis objektas — mūsų visureigis, riedantis tokio pat raudono smėlio vieškeliu, kuriame matosi sunkvežimių ratų įspaustos vėžės. Staiga tolumoje prie pat žemės pasirodo oranžinis debesis. Jis greitai artėja. Mano giminaitis, šūktelėjęs „Road Train!“, nuvairuoja automobilį į kelkraštį ir sustoja. Po kelių akimirkų viską aplink aptemdė milžiniškas dulkių debesis, o pro pat mus beprotišku greičiu pralėkė kažkoks monstras, kuris, kaip man akimirką pasirodė, neturi pabaigos. Taip aš pirmą kartą susitikau su australietišku autotraukiniu, ir nuo to momento nebeturėjau jokio noro antrą kartą kelyje sutikti tokį demoną. Vėliau juos mačiau nedideliuose miesteliuose prie kavinukių, bet tai visai kas kita nei sutikti jį kelyje“, — taip apie australietiškus, dykumomis krovinius gabenančius sunkvežimius pasakojo bičiulis, grįžęs iš Australijos, kurioje lankė savo giminaičius.
Daugiau nei 100 t sveriantys (kai kurių svoris siekia net 200 t) ir ilgesni nei 50 m monstrai nuolat rieda neasfaltuotais Australijos dykumų keliais. Čia jie — šeimininkai, dirbantys pagal du principus: vežam kiek įmanoma daugiau, lekiam kiek įmanoma greičiau. Nė vienoje šalyje nerasite tokių ilgų autotraukinių, važinėjančių ne tik dykumos keliais, bet ir tais asfaltuotais, kuriais juda kitas transportas. Lietuvoje tokių monstrų niekada neišvysime, nes pagal ES potvarkius ilgesnių nei 18,5 m sunkvežimių pas mus negali būti, išskyrus tuos atvejus, kai specialiomis platformomis su policijos palyda gabenami didelių gabaritų kroviniai.

Istorijos trupiniai

Autotraukiniai Australijoje atsirado 1930 m. Tada Australijos vyriausybė nusprendė, kad energetikai skirtus įrengimus iš šalies pietų į šiaurę reikia gabenti sausuma. Misiją atliko keli kariniai sunkvežimiai, kurie tempė po dvi ar tris 6 m ilgio priekabas.
Šiek tiek vėliau, po II pasaulinio karo, šia linkme ėmė dirbti Australijos fermeris Kurtas Johanssonas. Jis kaip ir kiti fermeriai kažkur glūdumoje, apie 320 km nuo miesto, buvo nusipirkęs žemės, kur norėjo įkurti fermą ir auginti gyvulius. Į fermą jis pervežė 200 jaučių ir karvių, tačiau turėjo padaryti 10 reisų. Tai buvo alinantis darbas, todėl Kurtas Johanssonas nusprendė pasidaryti autotraukinį, kuris vienu metu galėtų gabenti 100 galvijų. Jis autotraukinį sukūrė iš amerikietiškos karinės technikos, sėkmingai eksploatavo ir tapo tuo žmogumi, kurio pavyzdys įkvėpė kitus.
Dar vėliau autotraukinių ėmė sparčiai gausėti, o dabar jie yra kai kurių Australijos kelių karaliai ir demonai.       

Tūkstančiai kilometrų

Šiais laikais Australijos keliais laksto autotraukiniai-tankeriai, galintys gabenti 150 t degalų, dažnai galima sutikti „mūsų transporterius“, kurie keliose dviejų aukštų priekabose veža gyvulius, galima pamatyti naudingas iškasenas gabenančius autotraukinius ir autotraukinius, kurie veža įprastas prekes.
Per metus autotraukinys nurieda 350–400 tūkst. kilometrų, t. y. apie 1 000 km per parą. Nuvažiuoti 1 000 km nėra didelė problema — atsikėlei anksti ryte, sėdai į automobilį ir naktį Vokietijoje jau būsi kirtęs 1 000 km ribą. Tačiau kiekvieną dieną nuvažiuoti po 1 000 km, įskaitant ir savaitgalius, — titaniškas darbas.
Beje, pasiknisus Australijos interneto svetainėse, kurios skelbia apie parduodamus autotraukinius, galima rasti automobilių, kurie nuriedėję 4 mln. kilometrų. Manote, kad tai laužas? Visai ne. Nuotraukose atrodo kaip naujas, o panagrinėjus aprašymus supranti, kad su tokiu automobiliu dar ilgai važiuosi.
Aišku, Australija turi idealias sąlygas tam, kad jos autotraukiniai galėtų kas dieną įveikti daugiau nei po 1 000 km. Šalis labai didelė — pasaulyje šešta pagal dydį, o gyventojų turi tik 20 mln. Be to, dėl Australijos geografijos ir klimato ypatumų didžioji dalis Australijos gyventojų susitelkę miestuose, kurie yra rytinėje, pietinėje ir pietvakarių pakrantėse, centrinė Australijos dalis, galima sakyti, beveik negyvenama.
Australijos autotraukiniams net yra numatyti specialūs transporto koridoriai, kuriais jie varinėja, ir čia su savo automobiliuku tiems kelių demonams geriau nesimaišyti.
Pačius sunkiausius ir ilgiausius autotraukinius galima pamatyti Australijos vakaruose. Vakarinėje Australijos dalyje gyventojų yra perpus mažiau nei Lietuvoje (apie 1,6 mln.), iš jų 1,45 mln. gyvena prie Indijos vandenyno esančiame Perte, kuris yra vienas iš keturių didžiausių Australijos miestų. Nepaisant to, kad Pertas yra uostas, labai didelė dalis prekių ir naudingųjų iškasenų iš kitų Australijos regionų į vakarus gabenama autotraukiniais, nes toks transportas gali labai greitai gana didelį krovinį pristatyti į bet kurią vietą.
Autotraukinius galima sutikti bet kurioje Australijos vietoje, išskyrus pietrytinę šalies dalį, kur gyventojų tankis didžiausias, kur įsikūrę kiti trys didžiausi Australijos miestai — Melburnas, Sidnėjus ir sostinė Kanbera. Nėra jų ir Australijai priklausančioje Tasmanijos saloje.    

Vilkikai

Kaip atrodo australietiški autotraukiniai, matai nuotraukose. Jų vilkikai dažniausiai būna amerikietiško stiliaus, t. y. tie, kuriuos dažniausiai matome Holivudo filmuose, ir kuriais filmų herojai per kelias minutes sugriauna pusę kvartalo ir su asfaltu sulygina keliasdešimt lengvųjų automobilių. Vieni iš populiariausių vilkikų yra amerikietiški „Kenworth“, tiesa, pagaminti ne JAV, o pačioje Australijoje. Labai populiarūs ir „Mack“ vilkikai, kurie taip pat gaminami Australijoje. Beje, amerikiečių kompanija „Mack“ priklauso švedams, t. y. „Volvo“ kompanijai, todėl pačioje Australijos gamykloje, kurioje gaminami „Mack“ vilkikai, gaminami ir  „Volvo“ monstrai. Gamyklą Australijoje turi italų „Iveco“ kompanija. Štai šių keturių markių vilkikai ir dominuoja Australijos autotraukinių sąstatuose.
Kas žiūrint į šiuos vilkikus krenta į akis? Įspūdingas dydis ir ne mažiau įspūdinga rėminė konstrukcija vilkiko priekyje. Australijoje nepamatysi nė vieno autotraukinio vilkiko, kurio priekyje nebūtų sumontuotas masyvus plieninių vamzdžių rėmas. Ši konstrukcija byloja apie tai, kad yra labai dažni vilkikų susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Taip ir yra, o dažniausias gyvūnas, pasitaikantis vilkikams ant kelio, yra kengūros. Daugiausia jų žūva nakties metu.
Ant vilkiko stogo yra krūva įvairiausių antenų, kad vienišas, dykuma lekiantis autotraukinio vairuotojas galėtų palaikyti ryšį su likusiu pasauliu ir savo kolegomis. Labai didelis dėmesys skiriamas šviesos prietaisams, kad keliaujant naktį kelias būtų idealiai apšviestas.
Apžiūrinėdamas toliau pamatysi tris priekabas. Tai maksimalus leistinas priekabų skaičius, kai autotraukinys važiuoja bendrais keliais. Tačiau jei jis važiuoja specialiais transporto koridoriais, priekabų skaičius būna ir didesnis.
Vilkikas dažniausiai turi keturis degalų bakus, kurių kiekvieno talpa 500 l. Taigi su pilnais bakais autotraukinys gabena dar ir 2 000 l degalų. Tinkamu degalų kiekiu autotraukinių vairuotojams pasirūpinti būtina, nes kai kuriose trasose tarp vienos ir kitos degalinės atstumas būna didesnis nei 1 000 km.
Dar vieną išskirtinį bruožą galima pamatyti kabinoje. Teigiama, kad Europos vairuotojai, atsisėdę į australų vilkikus, turėtų sprogti iš pavydo, nes komforto lygiu europietiškų sunkvežimių kabinos nuo australietišku gerokai atsilieka.

Greitis

Kaip greitai važiuoja Australijos autotraukiniai? Vienareikšmiai sunku atsakyti, nes dalį kelio tenka važiuoti plentu, kur reikia laikytis eismo taisyklių, dalį kelio — dykuma, kur autotraukinių vairuotojams neegzistuoja jokios taisyklės ir greičio ribojimai, kartais tenka įveikti ir brastas upėse, per kurias dideliu greičiu nepralėksi. Vienas autotraukinio vairuotojas pasakoja: „Savo įprastą 2 500 km ilgį trasa aš įveikiu per 42 valandas. Didžiausia kelio dalis — dykumų smėlynai, tenka įveikti ir kelias upes.“ Jei šią išpažintį paverstume skaičiais, gautume, kad per valandą šio vyruko autotraukinys nuvažiuoja 60 km. Daug tai ar mažai? Palyginkime: važiuodami Lietuvoje paprastais keliais, kai yra miesteliai, neviršydami greičio dažniausiai ir važiuojame 60 km/h greičiu. Tačiau mes niekada nevažiuojame 42 valandų be poilsio. Autotraukinių vairuotojai taip pat to nedaro. Jie retkarčiais sustoja nusnūsti, pavalgyti, ir nors tas poilsis būna trumpalaikis, tačiau jis gerokai sumažina vidutinį autotraukinių greitį.
Autotraukinių greitis labai priklauso ir nuo krovinio. Sakykim, jei autotraukinys kelis tūkstančius kilometrų gabena gyvulius, kurie tos kelionės metu turi ištverti ir karštį, ir badą, jis lekia kuo įmanoma didesniu greičiu, nes reikia, kad tikslą gyvuliai pasiektų gyvi, o ne nudvėsę. 
„Aš turiu tik du rūpesčius: kuo greičiau pasiekti tikslą ir neužmigti prie vairo. Visa kita man nerūpi“, — teigia gyvulius gabenančio autotraukinio vairuotojas. Paklaustas, kokiu greičiu jis važiuoja dykuma, atsako labai konkrečiai: „120 km per valandą. Kiti taip pat važiuoja tokiu greičiu. Važiuojame gerai žinomais keliais, kuriuose pamatysi tik mūsų vėžes. Juose nieko neturi būti. Jei kelyje pasimaišo kokia kengūra, mes net nestabdome.“ Žiauru? Bet juk tokia autotraukinių realybė.
Beje, Australijoje autotraukiniams leidžiama važiuoti maksimaliu 100 km/h greičiu, o kai kuriose teritorijose ir mažiau — 90 km/h greičiu.

Info!

Bene pagrindinė Australijos autotraukinių pasaulio taisyklė: „Kuo daugiau važiuoti, kuo mažiau stoviniuoti ir miegoti“. Šios taisyklės laikosi visi, tačiau nėra pasaulyje žmonių, kuriems nereikėtų ilsėtis, kurie galėtų nuolat sėdėti prie vairo. Todėl, teigiama, nemaža dalis autotraukinių vairuotojų poilsio ir miego trūkumą kompensuoja vartodami įvairius stimuliatorius. O štai alkoholis yra tabu. Australijos įstatymai neblaiviems vairuotojams labai griežti, tad čia šių reikalavimų besąlygiškai laikomasi.

Rekordai

Australija kaip ir kitos valstybės mėgsta pasididžiuoti tuo, ką turi. Australijos autotraukiniai yra didžiausi ir ilgiausi pasaulyje, ir tą australai neretai pabrėžia. Tačiau atrodo, kad jiems to maža, todėl jie kartais sumano kokį nors rekordą pasiekti.
1999 m. Vakarų Australijos mieste Meredine transporto kompanijos „Marleys Transport“ vyrukai sujungė 45 priekabas, kurių bendras svoris buvo 603 t, į vieną 610 m ilgio autotraukinį. Visas tas priekabas turėjo tempti vienas vilkikas. Buvo pasirinktas „Kenworth“ kompanijos vilkikas, kuris tą sąstatą pajudino ir tempė jį 8 km. Šis rekordas buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą.
2003 m. Australijos mieste Mungindi šis rekordas buvo pagerintas — vilkikas tempė 87 priekabas, o bendras autotraukinio ilgis buvo 1 235 m.
2006 m. Kliftono mieste rekordas buvo pagerintas dar kartą — priekabų skaičius buvo padidintas iki 112, o bendras autotraukinio ilgis buvo 1 474 m, t. y. beveik pusantro kilometro. Šį sąstatą tempė vilkikas „Mack Titan“, kurio važiuoklė ir variklis buvo modernizuoti, o ratai „apauti“ specialiomis padangomis. Atspėk, kiek tas autotraukinys turėjo ratų? Lygiai 2 020.  




Skaitytojų komentarai

n, 2009-03-24 07:29

geras straipsniukas.

 Numeriai: Straipsniai: