« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Juozas Kniukšta: nuo individualios veiklos iki modernaus fabriko

  • Dosjė
  • Rankų darbo žvakidė
  • Virtuvinis kampas
  • Verslo smegduobės
  • Nuo rūsio iki fabriko
  • Ne šeimos verslas, bet...
  • Įmonė už litą
  • Pasaulinės tendencijos
  • Pavadinimas — vyriškos giminės
  • Įvaizdžio detalė
  • Sportinė forma
  • Žmonos pranašumai
  • Verslo ir šeimos tandemas
  • Savaitgalio žuvies kepsnys
  • Darbas kaip šventė
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 004 | Juozas Kniukšta: nuo individualios veiklos iki modernaus fabriko

Verslininkas Juozas Kniukšta pats prasiskynė kelią į sėkmę, darbinę veiklą pradėdamas savo namo rūsyje ir darbo vietas sukūręs ne tik sau, bet ir dar 110-čiai žmonių, kurie šiuo metu dirba baldų fabrike. Po septyniolikos metų atkaklaus darbo galima ir lengviau atsikvėpti — gamybos mechanizmas be trikdžių sukasi tarsi savaime.

 

Dosjė

Pareigos. Baldų fabriko „Alantas“ generalinis direktorius.
Išsilavinimas. Pedagoginis.
Verslo patirtis. 17 metų.
Miestai. Darbas — Tauragėje, namai — Vilniuje.
Niša. Virtuvės ir biuro baldai.
Išskirtinumas. Modernumas ir aukšta kokybė.
Įvertinimas. 2004, 2005 ir 2007 m. pelnė geriausios Tauragės rajono įmonės titulą.
Medalis. 2007 m. Lietuvos ūkio ministerijos skelbtame konkurse „Už nuopelnus verslui“ „Alantas“ pripažintas geriausiu Tauragės apskrityje ir apdovanotas specialiu Ūkio ministerijos medaliu.
Eksportas. Į Norvegiją, Latviją ir kt. šalis.
Kita veiklos sritis. Įmonė „Alantas auto“, prekiaujanti naudotais automobiliais. Įrengta ne tik aikštelė, bet ir viešbutis vežėjams.
Šeima. Keturios dukros ir žmona Gita, laikrodžių prekybos tinklo „Ženeva“ generalinė direktorė.
Pomėgiai. Žvejyba, vakarienės gaminimas savaitgaliais.
Sportas. Tauragės veteranų krepšinio komandos narys, tenisas.

Rankų darbo žvakidė

Manyje verslininkas gimė tikriausiai jau septintoje klasėje. Per darbų pamoką matant, kaip mokytojas tekina medį, man net seilės varvėdavo. Tuomet galvojau, kad kada nors gyvenime ir aš taip išmoksiu. Vis laukiau progos, kada galėsiu ką nors sukurti iš medžio. Nors neturėjau nei sąlygų, nei įrankių, pirmas bandymas buvo sėkmingas — iš trinkos atsiskėliau gabalą medžio, nuobliavau ir rankomis išdrožiau žvakidę, kurią pardaviau seseriai.
Kai baigęs pedagoginius mokslus pradėjau dirbti kūno kultūros mokytoju, susirgo darbų mokytojas ir manęs paprašė jį pavaduoti. Turėjau tik šešias pamokas, bet to užteko — priėjau prie tekinimo staklių, pabandžiau dirbti ir pamačiau, kad man sekasi. Uždegiau noru dirbti ir moksleivius. Laiko veltui neleidome — padariau gėlių staliuką, kuris labai patiko vienai mokytojai. Kai pardaviau, atsirado kita, norinti tokio paties. Nutekinau ir jai. Po to atsirado dar daugiau norinčiųjų. Pamačiau, kad jau nespėju dirbti. „Gamybą“ perkėliau į savo namus — tekinimo stakles pastačiau rūsyje.

Virtuvinis kampas

Keli kolegos pamatę, kad man sekasi, paprašė: „Ko vienas uždarbiauji? Duok ir mums darbo.“ Sutikau — vienas išmoko lakuoti, kitas tekinti. Dirbome po pamokų. Atsirado daugiau dirbinių — šviestuvai, lentynėlės ir kt. Asortimentu, „dizainu“, pristatymu į parduotuves, turgų, medžiagų tiekimu — viskuo rūpinausi pats.
Gamyba plėtėsi, verslas augo, nusprendžiau užsiimti rimčiau. Mečiau darbą mokykloje.
Kol dar gamybos patalpos buvo rūsyje, padariau pirmąjį „rimtą“ baldą — virtuvinį kampą. Tuomet jie buvo labai populiarūs. Stengiausi tobulinti dizainą, samdžiau liaudies meistrus, kad jų drožtomis „karūnomis“ papuoščiau kampus. Buvome vieninteliai, kurie gamino tokius baldus. Gamyba dar labiau išsiplėtė. Rūsys tapo per ankštas tokiems darbų užmojams.

Verslo smegduobės

Įsigijau patalpas. Jau turėjome ir savo medienos džiovyklas, pjovyklas. Tačiau laikai buvo sunkūs, privatus verslas dar tik formavosi. Vieną naktį mane prižadino bloga žinia — dega įmonės patalpos. Su visa įranga sudegė.
Ryte susirinkome, darbuotojams turėjau pripažinti, kad įmonė bankrutavo. Pasakiau, kad gali ieškotis naujo darbo, o tie, kurie mano, kad atsistosime ant kojų, tegul lieka — viską pradėsime nuo pradžių. Kolektyve dirbo 30–40 darbuotojų — nė vienas neišėjo. Iš karto pasiskirstėme darbais. Vieni valė degėsius, kiti rūpinosi gamybos atgaivinimu. Kai kurie atsinešė įrankius iš savo namų. Sugrįžome atgal į rūsį ir po trijų savaičių vėl pradėjome dirbti. „Alantas“ atgimė.
Įmonei sustiprėjus finansiškai, įsigijau 3 tūkst. kv. m dydžio patalpas. Darbuotojų skaičius padidėjo iki 60. Nuo to laiko gamybą pradėjau organizuoti planingai. Kūrėme savo dizaino kėdes ir stalus, atidarėme keletą savo prekybos taškų.

Nuo rūsio iki fabriko

Prieš ketverius metus į naujas patalpas persikėlėme dar kartą. Šįkart — į modernias. Gavę banko paskolą atnaujinome visą staklyną, nupirkome kompiuterizuotų medienos apdirbimo centrų. Čia dirbame iki šiol. Įmonės struktūra išsiplėtojo — yra gamybos vadovai, kokybės kontrolieriai, baldų dizaineriai. „Alantas“ tapo rimtu fabriku. Senąją įmonę, kurioje gaminome stalus ir kėdes, pardavėme.
Dabar gaminame tik virtuvės ir biuro baldus.
Patys sudėtingiausi baldai yra virtuviniai, nes jie montuojami — virtuvėje reikia sienas gręžti, „gadinti“ suklijuotas plyteles, tiksliai suderinti visus kampų sujungimus. O jeigu netiks? Didelė atsakomybė. Pastatomieji baldai yra paprasčiau — jeigu netinka, išvežei, pakeitei kitais.
Virtuvinių baldų gamyba ir yra pagrindinė „Alanto“ veikla: nuo pat gamybos pradžios, t. y. nuo pirmojo dizainerio pokalbio su klientu, baldai parenkami ir pritaikomi konkrečiai erdvei, jei reikia, sukuriami ir specialiai, o ne sudėliojamos atskirai gaminamos standartinės spintelės.
Antra kryptis — biuro baldai. Čia taip pat daug kūrybos. Galime įrengti įvairias erdves — ne tik biurus, bet ir parduotuves, vaistines ir kt.    

Ne šeimos verslas, bet...

Nors „Alanto“ šeimos verslu negalėčiau pavadinti, tačiau dirba daug artimųjų. Sesuo — komercijos direktorė, brolis vadovauja montavimo darbams Kauno ir Vilniaus regione, dukra Nora — prekybos direktorė...
Aš kaip įmonės vadovas kiekvieną dieną dalyvauju susirinkimuose, aptarinėjame įmonėje iškylančias problemas. Galima sakyti, įmonė dabar funkcionuoja be manęs, nors kartu su manimi. Vis dar atsiranda naujų iššūkių — reikia tobulėti, atidaryti naujas parduotuves, dalyvauti parodose ir pan.
Dabar darbas vyksta lengviau nei anksčiau. Visi žino savo pareigas ir darbus. Užsuktas gamybos mechanizmas veikia tarsi savaime.

Įmonė už litą

Žinodami, kad artėja ekonominis sunkmetis, šiek tiek sumažinome žmonių. Teko atsisakyti darbuotojų tose grandyse, kurios turi mažiausiai įtakos sėkmingam verslui — vieno kito šaltkalvio, elektriko, per daug išsiplėtusios buhalterijos.
Pasitikdami krizę keičiame, atnaujiname visas ekspozicijas parduotuvėse. Esame patys stipriausi virtuvės baldų gamintojai regione, norime akcentuoti pačios aukščiausios kokybės produkciją, orientuotą į didžiausias pajamas turintį vartotojų sluoksnį.
Kol kas viskas gerai, bet manome, kad turime reaguoti į būsimus rinkos pokyčius. Nežinia, kaip bus kitais metais. Reikia iš anksto apsvarstyti visus „jeigu“. Kai dirbome su atstovais iš Latvijos, įžvelgiau, kad gali būti blogai — ten krizė prasidėjo prieš metus. Vieniems didmenininkams pasiūliau nusipirkti įmonę „Alantas Latvija“ už vieną litą. Dabar įsitikinau, kad tai buvo protingas žingsnis — atsikračiau problemų.

Pasaulinės tendencijos

Šiuo metu „Alanto“ gaminamų  baldų dizainas atspindi pasaulines tendencijas. Baldų paviršiai — tamsūs, derinami su baltais, blizgūs, veidrodiniai. Nors tai gana nepraktiška, reikalauja papildomos priežiūros, bet atrodo estetiškai. Mūsų dizaineriai lankosi baldų parodose Italijoje ir kitose šalyse, naujoves iškart pritaikome savo ekspozicijose ir siūlome Lietuvos rinkai.
Pasiturintys žmonės mielai palengvina savo buitį, todėl labai daug investuoja į virtuvės baldų vidaus įrangą — stalčių atsidarymas mechanizuotas, reaguojantis į kojos stuktelėjimą. Baldų konstrukcija yra labai patogi, leidžianti išnaudoti tolimiausius stalčių ir lentynų kampus. Dabar jau beveik nėra klientų, kurie pageidautų stalčių su paprastais atsidarymo mechanizmais. Nors vis dar paklausūs baldai su ąžuolo masyvo durelėmis — juos net gaminame atskirame ceche, tačiau jas lenkia šiuolaikinės medžiagos, dažyti, lakuoti, akmens masės paviršiai. Blizgūs paviršiai net brangesni už ąžuolinius. Manau, kad medis visada išliks klasika, tik kartais mados tendencijos banguoja, užleisdamos vietą modernioms medžiagoms. 

Pavadinimas — vyriškos giminės

Baldų fabriko pavadinimas „Alantas“ yra vyriškos giminės, nereikia painioti su vietovardžiu Molėtų rajone — Alantos miesteliu. Kirčiuoti reikia pirmąjį skiemenį — taip taria žemaičiai. Kartą man kalbininkai pasakė, kad tariant taisyklingai lietuviškai, turi būti kirčiuojamas antrasis skiemuo. Bet aš esu kilęs iš Kulių, kur teka Alanto upelis, ir jeigu jo pavadinimą ištarčiau „lietuviškai“, žemaičiai manęs nesuprastų.
Kai sukūriau pirmąjį virtuvės kampą, pavadinau jį vyriausiosios dukters Ingos vardu. Kitą virtuvės baldą pakrikštijau antros dukters — Noros, garbei, o trečiąjį paskyriau Vaivai. Tuomet atėjo metas įamžinti žmonos Gitos vardą. Kai pradėjome gaminti virtuvės baldų komplektus, šią gražią tradiciją pradėjau iš naujo. Ąžuolinis komplektas pavadintas „Nora“, dažytas — „Gita“, iš medžio plokštės — „Vaiva“.
Mūsų namui beveik visus baldus pagamino „Alantas“. Virtuvę keičiame kas 3–4 metai. Dabar, galvoju, vėl reikėtų naujos. Tuo ir žmoną pradžiuginsiu, ir kaip vartotojas turėsiu savo nuomonę apie naujoves, kurias nuolat taikome baldų gamyboje.

Įvaizdžio detalė

Verslą kūriau savo jėgomis, todėl visą gautą pelną investuodavau į gamybą. Nesakau, kad skriaudžiau šeimą, manau, kad pinigų užteko visiems. Bet išlaidų prioritetas visada buvo verslas. Ilgai važinėjau senesniais automobiliais, apie prabangesnį pradėjau galvoti tik sutvarkęs naują fabriką. Dabar vairuoju „Audi A8“.
Skiriu dėmesio ir įvaizdžio detalėms. Žmona vadovauja šveicariškų laikrodžių parduotuvių tinklui  „Ženeva“. Ji man ir parenka tinkamus įvairioms progoms laikrodžius. Šiandien užsisegiau raudoną (drąsus iššūkis!) „Tag Heuer“ modelį „Formulė 1“. Šis laikrodis tiesiog  „priaugo“ prie mano riešo, labai jį mėgstu. „Tag Heuer“ kompanijos veidai yra lenktynininkai Kimis Raikkonenas ir Lewis Hamiltonas, aktorius Bradas Pittas. Iš viso turiu penkis laikrodžius — nuo prabangių iki paprastų. Iš pradžių man neatrodė labai svarbu, kokį nešioti, bet dabar įsitikinau, kad laikrodis įvaizdžiui suteikia svarbų akcentą. Mielai segiu „Omegą“.

Sportinė forma

Visą gyvenimą aktyviai sportavau ir dabar žaidžiu Tauragės krepšinio veteranų rinktinėje. Važinėjame po pasaulį, dalyvaujame čempionatuose. Šiais metais buvome Italijoje, Europos krepšinio pirmenybėse. Įsivaizduokite, važiuoja ne Kauno ar Vilniaus klubai, o Tauragės! Smagu sportuoti su draugais, kuriuos pažįstu jau daug metų. Kartais prieš varžybas padejuojame dėl sveikatos, tai vienur, tai kitur nudiegia, bet parako dar turime, kartais pralaimime, kartais laimime.
Kažkada susižavėjau tenisu. Atsitiko taip, kad prieš pat Europos čempionatą Helsinkyje gavau traumą, tad kol vyrai sportavo, nuėjau pasižiūrėti teniso. Paėmiau raketę į rankas ir prilipo. Dabar dalyvauju ir varžybose. O jei nepažaidžiu porą kartų per savaitę, jau kažko ir trūksta. 
Šeima mane palaiko, nesu vienintelis aktyvaus gyvenimo šalininkas — sportavo dukra, brolis baigė Kūno kultūros akademijos studijas. Ir aš norėjau ten studijuoti, bet man patarė rinktis geografiją ir kūno kultūrą, kad senatvėje, jei nenorėsiu sportuoti, galėčiau vesti gamtos mokslų pamokas.

Žmonos pranašumai

Mano žmona irgi verslininkė, ji ir pagal išsilavinimą šios srities specialistė — studijavo prekybos ekonomiką ir tarptautinius ekonominius santykius. Turi puikią atmintį. Pavyzdžiui, man anglų kalbos žodžius reikia „kalti“, ir vis tiek sunkiai įsimenu, o ji naujus žodžius išmoksta išgirdusi per paskaitą. Juokauju, kad jei aš tokią galvą turėčiau... Anglų kalba buitinėmis temomis susikalbu, tačiau diskutuoti apie darbą sunkiau. Kartą verslininkas iš užsienio pajuokavo: „Jūs vagiate kainas, mes vogsime užsakymus.“ Nesupratau, ką jis tuo nori pasakyti. Pasirodo, kad jei mes nenuleisime kainų, jie sudarys mažiau sutarčių.
Prekiauti laikrodžiais mano žmona pradėjo pamažu — nuo vienos pigios šveicariškos kompanijos. Pradžia buvo sėkminga, prekybos tinklas išsiplėtė. Dabar ji atstovauja daug garsių pasaulyje prekinių ženklų.
Neseniai jos bendrovė pradėjo prekiauti papuošalais „Damiani“. Jau matavausi vieną apyrankę, skirtą vyrams, tikiuosi, kad Kalėdų Senelis atneš dovanų. Papuošalų daug nenešioju, kartais užsisegu grandinėlę. O dabar turėsiu progą išbandyti juvelyrines naujienas...

Verslo ir šeimos tandemas

Anksčiau labai mažai laiko praleisdavau namuose — per daug dirbau. Sakydavau, kad toks laikmetis, kad reikia stengtis, kabintis, o pailsėsime vėliau.
Dabar daug keliaujame. Kiekvienais metais slidinėjame kalnuose, pavasarį ir rudenį būtinai važiuojame į šiltuosius kraštus. Kartais išvykstame vos kelioms dienoms, pavyzdžiui, šiemet vieną savaitgalį praleidome Islandijoje, dar vieną — Olandijoje. Jauniausia dukra, kuriai dabar devyneri, išmaišiusi visą Europą.  
Su žmona, būdami verslininkai, puikiai suprantame vienas kitą. Visada pasikalbame, aptariame iškylančias darbo problemas. Jeigu jai reikia investicijų, galvoju, kuo galiu prisidėti. Jeigu paskolą  imu aš, taip pat pasitariu, kad „neužbuksuotume“, neprarastume užstatyto turto. Jeigu atsiras verslo sunkumų vienam, gal kita šeimos pusė pagelbės. Nors mūsų įmonės skirtingos, bet turtas bendras ir viskas susieta.
Gyvename Vilniuje, o dirbu Tauragėje. Pirmadienį išvažiuoju, penktadienį grįžtu namo. Esu savaitgalinis šeimos žmogus. Kartais tenka į Tauragę išvažiuoti ir sekmadieniais, nes dar turiu daug visuomeninių pareigų. Priklausau „Rotary“ klubui, užsiimame labdaringa veikla. Daug esame padėję Tauragei. Taip pat esu Liberalų centro sąjungos Tauragės skyriaus ir Respublikinės tarybos narys. Nemažai laiko skiriu darbui Tauragės savivaldybės Taryboje, kur esu Švietimo, sporto ir kultūros komiteto pirmininkas.    

Savaitgalio žuvies kepsnys

Savaitgaliais pradžiuginu šeimą — mėgstu gaminti valgį. Virtuvėje mes pasidaliname pareigomis — aš ruošiu pietus, o Gita sutvarko indus, nes man tai daryti nepatinka.
Mėgstu pažvejoti. Žiūrėk, pradės plaukti stintos, dar norisi paragauti ir vėgėlių, karšių. Turiu firminių žuvies paruošimo receptų. Vėgėlę supjaustau, pabarstau prieskoniais, gausiai užpilu majonezo ir grietinėlės padažu ir pusvalandį kepu orkaitėje. Baigiant kepti užbarstau sūrio. Patinka ruošti ir mėsos patiekalus.
Žvejoti plaukiu su motorine valtimi. Turiu keletą pensininkų diedukų, kurie man palaiko kompaniją — nuvežu, parvežu ir dar masalo nuperku. Nemėgstu būti vienas, man patinka bendrauti.

Darbas kaip šventė

Mano vadovavimo stilius yra demokratiškas. Mėgstu, kai žmonės rodo iniciatyvą, o aš esu kaip konsultantas. Niekada neprarandu savitvardos, nekeliu balso. Gal tik kartais pasitaiko. Esu aprėkęs vieną valdininką, atėjusį tikrinti energetikos. Jis pirmas mano kabinete pradėjo šaukti. Apstulbau. Netekęs kantrybės supykau, trenkiau kumščiu į stalą. Po to susitaikėme ir gražiuoju išsiaiškinome.
Per ilgą laiką susiformavo darnus darbo kolektyvas. Nėra nė vieno, kuriam nesinorėtų žiūrėti į akis. Vadinasi, nėra neigiamos atmosferos.
Visą laiką į darbą ėjau kaip į šventę. Tobulinau įgūdžius, žinių sėmiausi iš knygų, seminarų. Man labai patinka tai, ką darau.
Sėkmė aplanko tada, kai darbas yra mėgstamas. Ir rezultatai priklauso nuo to, kiek į savo veiklą įdedi pastangų ir širdies.



Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: