« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Pigiausias kelias į kosmosą

  • Milijonai už skrydį
  • Alternatyvos
  • Kosmoplanas „Lynx“
  • Kaip jis skris?
  • Kopenhagos orbitos
  • Daniškas skrydis
  • Daniški niuansai
  • Akmuo į dangų
  • Išskirtinis „Rocketplane XP“
  • Europietiškas variantas
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 003 | Pigiausias kelias į kosmosą

Nori tapti kosmonautu? Jei nori, Tau tereiks pakilti į kosmosą. Gerai būtų ir saugiai nusileisti ant Žemės, kad visiems galėtum pasigirti, jog tapai kosmonautu.
Tačiau norint tapti kosmonautu, svarbiausia — pakilti, o ne nusileisti. Ar aukštai reikia kilti? Kosmosas prasideda 100 km aukštyje, taigi nuo tos vietos, kur Tu dabar stovi, iki kosmoso tiek pat kiek nuo Kauno iki Vilniaus. Gan arti. Tik visa bėda, kad įveikti šį atstumą tenka ne horizontalia, o vertikalia kryptimi.
Tai nėra įmanoma. Keliolika kompanijų jau kuria labai nedidelius kosminius laivus, kurie Tave galės išvesti į kosmosą, ir skrydžius planuoja pradėti artimiausiais metais. Pažiūrėkime, kaip joms sekasi ir ką jos mums siūlo.

Milijonai už skrydį

Turistinė kelionė į kosmosą? Kol kas ji įsivaizduojama taip: koks nors milijardierius sumoka milžinišką sumą Rusijos ar JAV kosmoso agentūroms ir šios jį nugabena į kosmosą kaip kosmoso turistą.
Tačiau viskas nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, spalio pradžioje japonų verslininkas Daisuke Enmoto iš keliones į kosmosą rengiančios JAV agentūros pareikalavo grąžinti 25 mln. JAV dolerių. Enmoto teigimu, jis turėjo dalyvauti 10 dienų trukmės kelionėje į Tarptautinę kosmoso stotį. Jis sako, kad praėjo griežtą sveikatos tikrinimo procedūrą, treniruočių programą, bet likus mėnesiui iki skrydžio iš grupės buvo išmestas, o jo vieta atiteko kažkokiai verslininkei iš JAV. Negana to, japonui nebuvo grąžinti pinigai.
Kelionę organizavusi amerikiečių kompanija teigia, kad Enmoto negalėjo skristi dėl sveikatos, o pagal sutarties sąlygas pinigai neturi būti grąžinti. Taigi japonas liko ir be kosmoso, ir be pinigų, be to, dar turės ilgai tampytis po teismus.
Beje, kiek visa tai kainuoja? JAV kosmoso turistas Richardas Garriottas spalio 12 dieną su Rusijos raketa pakilęs iš Kazachstano Baikonuro kosmodromo už 10 dienų kelionę į kosmosą, į Tarptautinę kosmoso stotį, suplojo 30 mln. JAV dolerių, pagal dabartinį kursą tai būtų apie 80 mln. litų. Anksčiau Rusijos raketomis į kosmosą skridę penki kosmoso turistai mokėjo mažiau — po 20 mln. JAV dolerių.

Alternatyvos

Kaip matai, norėdamas tapti kosmoso turistu, turi pakloti milžinišką pinigų sumą, bet negauni jokių garantijų, jei pasirodys, kad Tavo sveikata staiga tapo sumauta. Ar nėra pigesnių variantų? Kol kas nėra, bet greitai bus. Tie variantai skirti tiems, kurių ambicijos mažesnės, kuriems nesinori 10 dienų tūnoti kosminėje stotyje ir apsimetinėti, kad padeda tikriems kosmonautams atlikti kažkokiu mokslinius darbus. Tai variantai tiems, kuriems užtenka pakilti į kosmosą, nusileisti ir tokiu būdu tapti kosmonautu.
Tokias kosminio turizmo idėjas vysto keliolika įvairių šalių kompanijų. Prieš kelis metus tokios kompanijos projektavo tik 4–8 vietų kosminius laivus, galinčius trumpam į kosmosą nuskraidinti kelis keleivius. Tačiau dabar tendencijos šiek tiek pasikeitė: kai kurios kompanijos suskaičiavusios, kad kur kas pigiau yra sukurti ir paleisti vienvietį ar dvivietį kosminį laivą, o ne ištaigingesnį daugiavietį, ėmėsi  ekonomiškesnių projektų. Jų teigimu, po dvejų ar trejų metų į kosmosą jau skraidysime vienviečiais ar dviviečiais aparatais, ir tai bus ne didesnė egzotika nei šuolis su parašiutu. Tuo tarpu vystantys brangesnius projektus, ekonominius variantus gana griežtai kritikuoja.

Kosmoplanas „Lynx“

Susipažinkime su vienu iš pretendentų skraidinti žmones į kosmosą  — JAV korporacija „XCOR Aerospace“. Ne taip seniai ji pristatė savo turistinį kosmoplaną „Lynx“ ir pažadėjo, kad skrydžiai šiuo aparatu bus galimi jau 2010 metais. Šis aparatas yra skirtas dviem žmonėms — pilotui ir keleiviui. Su juo pakilęs galėsi pasigėrėti žvaigždėmis juodo dangaus fone, pasižiūrėti, kaip iš viršaus atrodo mūsų planeta ir jos atmosfera. Beje, kol kas neskelbiama, kiek tokia kelionė kainuos. Kompanija tik teigia, kad kelionė bus viena iš pigiausių, paprasčiausių ir, aišku, saugi. Pats laikas geriau susipažinti su turistiniu kosmoplanu „Lynx Mark I“. Galbūt netolimoje ateityje kam nors iš mūsų teks juo paskraidyti?
Išore būsimas turistinis kosminis laivas „Lynx Mark I“ panašus į tos pačios kompanijos pagamintą ir išbandytą, raketiniu varikliu varomą lėktuviuką „EZ Rocket“.
„EZ Rocket“ kosmose nebuvo, jis ir negalėtų iki ten nuskristi, tačiau lėktuviukas garsus tuo, kad glaudžiai susijęs su pirmosiomis Raketinių lėktuvų lygos („Rocket Racing League“) lenktynėmis. Beje, apie šią lygą kaip ir kitas lėktuvų lenktynes tikrai verta papasakoti, tačiau tai padarysiu kitą kartą, nes šio numerio tema — kosminis turizmas.
Raketinį lėktuviuką „EZ Rocket“ kompanija „XCOR“ sukūrė kaip platformą įvairiems  bandymams. Jo dėka kompanijos specialistai išbando įvairias aerokosmines technologijas, būsimų kosminių laivų mazgus, savo paties gamybos raketinius variklius ir t. t.

 

Kaip jis skris?

Būsimas turistinis kosmoplanas „Lynx“ turės keturis skystų degalų (žibalas + suskystintas deguonis) raketinius variklius. Į orą jis pakils nuo įprasto pakilimo tako kaip paprastas lėktuvas. Tačiau po to staiga šaus gana stačiai aukštyn, pasiekdamas du kartus didesnį nei garso greitį. Per 3 minutes kosmoplanas „Lynx“  turėtų  pasiekti 42 km aukštį. Šiame aukštyje varikliai išsijungs, tačiau lėktuvas iš inercijos kiek ilgiau nei minutę dar skries aukštyn ir pasieks 61 km aukštį. Šiame aukštyje turistui atsivers juodas žvaigždėtas kosmoso dangus, ir jei jis per tas beveik 5 skrydžio minutes nenumirs iš baimės, pažiūrėjęs žemyn galės matyti Žemę ir ją supančią atmosferą.
Nespėjus iki soties pasigrožėti nuostabiu vaizdeliu, lėktuvas „Lynx“ pradės kristi žemyn, ir jo pilotas bei keleivis kurį laiką bus nesvarumo būklės. Kai „Lynx“ sugrįš į tankesnius atmosferos sluoksnius, nesvarumą pakeis trumpalaikė, bet gana didelė 4 g perkrova, nes lėktuvas iš smigimo pereis į planiravimą spiralės formos trajektorija. Galų gale jis nusileis tame pačiame pakilimo take, ir iš kosmoso sugrįžęs turistas atsitokėjęs galės išsikratyti kelnes.
Visas šis 30 minučių trukmės skrydis pavaizduotas schemoje. Ilgiausiai truks nusileidimas, gerokai trumpesnis bus pakilimas, na, o ten, viršuje, kosmoplanas išbus tik kelias akimirkas.
Viskas gal būtų šaunu, jei ne vienas niuansas — jei skrydžio aukštis išliks 61 km, teks konstatuoti faktą, kad aparatas „Lynx“ sugeba pakilti labai aukštai, tačiau iki tikro kosmoso, kuris pagal nerašytą susitarimą prasideda 100 km aukštyje, jam trūks labai daug — net 40 km.
Taigi jei susidomėjai tokiais skrydžiais, paieškok kitos kompanijos, tokios, kuri Tave garantuotai nugabens už 100 km aukštyje esančios Karmano linijos.
Tik tada oficialiai galėsi vadintis kosmonautu.

Kopenhagos orbitos

Dabar susipažinsime su Danijos kompanija „Copenhagen Suborbitals“. Man ji įdomi dėl dviejų priežasčių: pirmoji — jų minimalistinis požiūris į skrydį į kosmosą, antroji — jų optimizmas tikint, kad tokiu būdu, ir dar už pinigus, kas nors norės skristi.
Šios jaunos ir neseniai kosmoso turizmo biznyje atsiradusios kompanijos moto labai paprastas: „Esmė — pakilti į 100 km aukštį, pamatyti juodą dangų ir žvaigždes, akies krašteliu išvysti Žemės siluetą, o visa kita — nesvarbu.“ Taigi jei Tau tik tiek reikia, gali pasidomėti šios kompanijos veikla, tačiau jei kada nors pajautei, kad esi klaustrofobiškas, mesk šią kompaniją iš galvos — jie Tave į kosmosą ruošiasi gabenti tokioje ankštoje kapsulėje, kad karstas, palyginti su ja, atrodys labai erdvi ir didelė patalpa. Aš su jų technika nė už dyką nekeliaučiau. Nekeliaučiau net jei primokėtų.
Beje, apie užmokestį. Naujai iškeptas kosminio turizmo rinkos dalyvis „Copenhagen Suborbitals“ apie kainas kol kas nešneka ir savo komercinių pasiūlymų dar neatskleidė, mat jiems dar reikia savo techniką patikrinti.
Kompanijos lyderiai — gana spalvingos asmenybės. Vienas iš jų — Peteris Madse, garsus tuo, kad yra antro pagal dydį asmeninio povandeninio laivo „UC3 Nautilus“, nuleisto į vandenį šių metų pavasarį,  kapitonas. Bet jis ir raketinių variklių specialistas. Antrasis — Kristianas von Bengstonas, Amerikos aeronautikos ir astronautikos instituto kosminio turizmo komiteto pirmininkas. Žodžiu, žmonės, ne iš šalies, o rimti vyrai, tačiau šių dviejų veikėjų idėjos gimsta ne kokiame nors stikliniame, Danijos sostinėje esančiame biure, o tame 17 m ilgio asmeniniame povandeniniame laive. Šiek tiek nepatikima, ar ne?

 

Daniškas skrydis

Ar „Copenhagen Suborbitals“ ketinimai rimti? Galbūt. Dabar jie kuria dvi raketas — mažą nepilotuojamą „Hybrid Atmospheric Test Vehicle“, kuri, kaip galima suprasti iš pavadinime esančio žodžio „Test“, yra bandomoji versija, ir didesnę — „Hybrid Exo Atmospheric Transporter“. Štai su pastarąja raketa ir turėtum skristi į kosmosą, jei, aišku, sumanysi pasinaudoti šios danų kompanijos paslaugomis.
Testavimui skirtą raketą varo kietų degalų raketinis variklis. Jos skersmuo yra tik 20 cm, todėl į ją netilps nė vienas žmogus. Tačiau nemanyk, kad tikroji raketa bus labai didelė. Jos skersmuo bus tik 63 cm. Ką tai reiškia?  Ogi tai, kad mane, 176 cm ūgio ir 75 kg sveriantį vyrą, stačią į ją kaip nors gal ir sukiš, o štai mano kaimynas su alaus pilvu toje raketoje tikrai netilps, nebent jį ten kas su presu įspraustų. Bet po to juk reikės ir ištraukti...
Mažoji testinė raketa į kosmosą iš Norvegijos kažkada turi būti paleista. Tik kada — dar neaišku. Po to ateis laikas didžiajai raketai, na, tai, į kurią ne tik mano kaimynas, bet ir daugelis amerikiečių netilptų. Beje, ta „didžioji“ raketa žada būti pilotuojama, tik žinodamas jos matmenis neįsivaizduoju kaip — gal vartant akis?
Didžiosios raketos variklis veiks 40 sekundžių. Visą tą laiką raketos pilotas, na, tas, kurį pavyko į tą cilindrą įsprausti, jaus 3 g apkrovą. Ne tiek daug, kad nebūtų galima ištverti. Po 40 sekundžių atsiskirs raketos variklis ir į kosmosą iš inercijos skries tik kapsulė su pilotu. Kapsulėje, aišku, bus langas, pro kurį įspraustasis savo akutėmis galės matyti, kaip šauniai jis skrieja į pragarą, atsiprašau, į kosmosą. Kai ten, viršuje, jis pamatys juodą dangų ir žvaigždes, o apačioje melsvą Žemės rutulį, kai pasieks 100 km aukštį, jis bus pats laimingiausiais žmogus pasaulyje. Tą laimę gali temdyti netikėtai atsiradęs keistokas kvapas, panašus į tą, kuris būna tualetuose, bet tai — smulkmenos.
Tuomet visas šis mikrokosminis turistinis laivas pradės kristi žemyn, ir pilotas, jei dar turės noro, galės pasidžiaugti nesvarumo būkle. Vėliau jis pradės svarstyti: „O kodėl neišsiskleidžia parašiutai?“ Dar vėliau, kai pilotą užvaldys mintis: „Įdomu, kokio dydžio duobę nukritęs išmušiu ir kiek buldozerių reikės jai užversti?“, išsikleis parašiutai.
Štai ir viskas. Belieka laimingai nusileisti kur nors kukurūzų lauke, o ne ant medžio, kieno nors stogo ar aukštos įtampos laidų. Greita, paprasta, o svarbiausia — šis skrydis turėtų garantuoti, kad tapsi tikru kosmonautu.
Reikia pasakyti, kad raketų „Hybrid Exo Atmospheric Transporter“ startų aikštelės planuojamos Islandijoje. Teigiama, kad dėl to derybos su Islandijos vyriausybe jau vyksta. Na, jei vyksta, tai po Islandiją apėmusios krizės derybos turėtų paspartėti, juk šiai šaliai dabar labai reikia pinigėlių.

 

Daniški niuansai

Šis pasakojimas apie „Copenhagen Suborbitals“ raketą nebūtų išsamus, jei nepapasakočiau apie tam tikrą komfortą, kuris buvo sukurtas raketos pilotui. Visų pirma nepaisant to, kad pilotas raketos viduryje bus pririštas (prisegtas, prikniedytas, prigręžtas ar pan.), jo rankos bus laisvos. Jau gerai. Pilotas bus aprūpintas deguonies padavimo sistema, tačiau jei ji dėl kokių nors priežasčių išeis iš rikiuotės, pilotas galės pasinaudoti atsarginiu kvėpavimo aparatu. Specifikacijoje yra ir radijo stotelė  (kad parėkautų: „Gelbėkit!“ „Nukabinkit!“) ir paketėlis tam atvejui, jei pilotą supykins. Aš dar pridėčiau skudurėlį langui pavalyti, jei pilotas dėl kokių nors priežasčių nespės pasinaudoti paketėliu — juk būtų apmaudu dėl to nepamatyti kosmoso. Kas dar? Nepaisant to, kad pilotui erdvės pagailėta, raketos konstruktoriai pagalvojo apie vietą suvenyrams, kuriuos po skrydžio bus galima pardavinėti kaip „kosmose pabuvojusius daiktus“.
Tau turbūt kyla klausimas, kodėl danų sukonstruota raketa vadinama pilotuojama, jei nebuvo papasakota apie tai, kaip vienintelis jos pilotas, o tuo pačiu ir kosmoso turistas, gali ją valdyti. Atvirai pasakius, nieko tas raketoje suspaustas vargšelis beveik nevaldys. Sudėtingų kompiuterių sistemų raketoje taip pat nėra — viskas sprendžiama labai paprastai, labiau remiantis fizikos dėsniais nei kompiuterine technika. Tiesa, kai kapsulė su pilotu pakils į viršutinius atmosferos sluoksnius, pilotas, padedant nedideliems, su suspaustomis dujomis veikiantiems varikliukams, galės sustabdyti kapsulės sukimąsi. Tik tiek. Tai kodėl jis vadinamas pilotu? O tai kaip jį vadinsi? Idiotu?  

Akmuo į dangų

Šiuo metu kosminio turizmo projektų vystoma nemažai: „Dream Chaser“, „Space Ship Two“, „EADS Astrium“, „Lynx“, „Explorer“, „New Shepard“, „Silver Dart“, „Canadian Arrow“, „Hybrid Exo Atmospheric Transporter“ ir t. t. Jei norėčiau apie visus papasakoti, turbūt tris A-ZET numerius vien šia tema galėčiau prirašyti.  Kai kurie projektai jau pasiekė tokią vystymo stadiją, kad jiems iki virsmo realybe liko labai nedaug, kai kurie murkdosi tokioje stadijoje, kad jau aišku, jog jie niekada nebus realizuoti.
Nors tokie „greito kosminio turizmo“ projektai savo kaštais gerokai skiriasi, tačiau jie turi vieną bendrą dalyką — skrydžio į kosmosą principą, kuris dažnai vadinamas „šūviu į viršų“, „kosminiu liftu“ ir pan. Paimk akmenį, mesk kuo aukščiau, tik ne virš galvos, o šiek tiek kampu, ir bus beveik tas pats. Akmuo lėkdamas nupieš gražią parabolę, jo skrydis bus labai trumpas, aukščiausiame taške jis išbus tik akimirką, tik, kitaip nei tie projektuojami kosminiai turistiniai laivai, jis nepasieks kosmoso, o ant Žemės paviršiaus nusileis ganėtinai kietai. Tačiau akmens skrydis paprastai ir aiškiai apibūdina šiuolaikinių kosminio turizmo projektų principus. Kitokių principų kol kas nėra, ir atsižvelgiant į Niutono dėsnius turbūt negali būti. Tačiau kompanijos, kurios užsimojusios užkariauti nišą kosminio turizmo srityje, savo tikslų siekia skirtingai — bendra galbūt tik tai, kad jos visos naudoja raketinius variklius.

Išskirtinis „Rocketplane XP“

Pristatant kosminio turizmo projektus būtų negarbinga tiek daug vietos skirti ekonomiškiausiam danų projektui ir nepakalbėti apie lyderius, kurie pasiekė daugiausiai, kurių projektai pareikalavo didelių investicijų ir yra baigiamojoje stadijoje. Vienas iš jų — „Rocketplane XP“. Šis skraidantis aparatas savo išvaizda labiau primena biznio klasės lėktuvą nei kosminį laivą ar raketą.
2004 m. pradėtas kurti „Rocketplane XP“ iš pradžių iš tiesų buvo konstruojamas  biznio klasės lėktuvo „Learjet 24“ pagrindu. Tačiau vėliau konstrukcija buvo taip pakeista, kad atpažinti, kas buvo jos pirmtakas,  jau neįmanoma, nes buvo pakeista 95 proc. lėktuvo „Learjet 24“ detalių ir mazgų.
Tačiau „Rocketplane XP“ išlaikė biznio klasės lėktuvo išvaizdą, tik ji yra kiek „piktesnė“ ir apkaustymu bei tvirtumu primena „Space Shuttle“ erdvėlaivį.
„Rocketplane XP“ yra kosminiam turizmui skirtas kosmoplanas. Jis pakyla iš įprasto aerodromo, naudodamas šiuolaikiniams lėktuvams įprastus turboreaktyvinius variklius. Kai „Rocketplane XP“ pasiekia 12 km aukštį, kur oras gerokai praretėjęs, įjungiami raketiniai varikliai, kurie šį agregatą ir nugabena į kosmosą. Kosmose penki „Rocketplane XP“ keleiviai gali pasigrožėti tuo juodu žvaigždėtu dangumi, apie kurį jau tiek kartų minėjau, pasižiūrėti į savo gimtąją planetą, pabūti nesvarumo būklės, o po to, patekę į tankesnius atmosferos sluoksnius, ilgai ir nuobodžiai leidžiasi žemyn.
Įdomu tai, kad kitaip nei ekonominio kosmoso turizmo projektai, kaip jau minėtas danų šedevras, „Rocketplane XP“  yra ištaigingas laineris. Jo vidaus dizainas patikėtas tokiai kultinei asmenybei kaip Frank Nuovo — žmogui, kuris dirbo kompanijose „Nokia“, „BMW Designworks USA“, „Vertu“. Kam reikalingas išskirtinis dizainas? Na, sumokėti, net ir už trumpą kelionę į kosmosą, teks nemažai. Bent jau „Rocketplane XP“  projekto iniciatoriai nurodo, kad 2010 m., kai šis agregatas su išskirtiniu vidaus dizainu pradės skraidyti į kosmosą, kelionės kaina bus arba 200 000, arba 250 000 JAV dolerių. Pirmą sumą teks mokėti už vietą keleivių salone, antrą — už vietą šalia piloto. Tokias sumeles ne kiekvienas galės pakloti, o tie, kurie paklos, tikrai norės ypatingos aplinkos. Įtariu, kad tam, kuris nusipirks vietą šalia piloto, net kokia butaforinė valdymo rankenėlė bus įtaisyta, kad sugrįžęs galėtų girtis: „Pilotavau kosminį erdvėlaivį!“
„Rocketplane XP“ yra realus projektas, pasiekęs baigiamąją stadiją. Jau 2010 m. planuojama paleisti du „Rocketplane XP“ aparatus. 2012 m. jų turėtų būti penki. Planuojama, kad kiekvienas iš jų į kosmosą skraidys dažniau nei kartą per savaitę, o jei bus paklausa, tai galės skraidyti ir kas parą.  

Europietiškas variantas

Europinį amerikietiško „Rocketplane XP“ variantą kuria garsus koncernas „EADS Astrium“, į kurį įeina „Airbus“, žinoma savo lėktuvais, „Eurocopter“, garsėjanti sraigtasparniais, „Ariane“ — raketiniais varikliais, „Eurofighter“ — naikintuvais ir „Galileo“ — navigacijos palydovais. Taigi rimtas, galingas ir didžiausias aerokosminis gigantas Europoje. Tačiau atrodo, kad tas Europinis gigantas seka amerikiečių pėdomis, tik nėra tiek daug pasiekęs, kiek „Rocketplane XP“ kūrėjai. Todėl ir kalbėti apie tai nesinori, nes pasakojimas apie „EADS Astrium“ kuriamą kosminio turizmo erdvėlaivį būtų kaip du vandens lašai panašus į pasakojimą apie amerikietišką „Rocketplane XP“, o kartotis nėra tikslo.
„EADS Astrium“ koncepcijoje matome kažką labai panašaus į biznio klasės lainerį, kuris su turboreaktyviniais varikliais pakilęs iš įprasto aerodromo pasiekia 12 km aukštį, o po to įjungęs raketinius variklius bando įveikti 100 km aukštį, matome vėl itin akcentuojamą išskirtinį vidaus dizainą ir pan. Žodžiu, viskas tviska prabanga, tarsi rėktų: „Kosmoso turizmas tik tiems, kurie turi krūvą atliekamų pinigų.“
Štai tuomet ir pradeda galvoje kirbėti viena fatališka mintis: o gal išties kelionė į kosmosą ta danų sukonstruota raketa, kai Tave įspraudžia į vamzdį, apačioje uždega dagtį ir tokį degantį išpjauna į kosmosą, ir yra tikrasis „ekstrymas“.
O jei ta kelionė į kosmosą nepasiseks? Juk koks skirtumas, kur būnant — ar „Versace“ tualete, ar ankštame vamzdyje, kristi ant Žemės iš 100 km aukščio. Vis vien finalas — didelis BUM, gili duobė ir daug daug dulkių.  







Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: