« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Ramūnas Čapkauskas: Pergalių skonis lenktynių trasoje

  • Naujausios žinios iš automobilių sporto?
  • Nuo kokio amžiaus pradėtos skinti pergalės?
  • Pirmasis automobilis?
  • Sportinės karjeros pakilimai ir nuosmukiai?
  • Karjera su „Formule“ nutrūko pasiekus aukščiausias pergales. Kodėl?
  • Kuo ypatingas komandinis darbas su šturmanu?
  • Kaip išsaugoma sportinė forma?
  • Kasdienis automobilis?
  • Kaip prasidėjo vadovo karjera?
  • Ar palaiko darbo kolektyvas?
  • Požiūris į pinigus?
  • O namai?
  • Kiti pomėgiai?
  • Dėmesys mitybai?
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 003 | Ramūnas Čapkauskas: Pergalių skonis lenktynių trasoje

Naujausios žinios iš automobilių sporto?

Automobilių sporte šiuo metu pauzė. Neįprastai šilta žiema be sniego neleido surengti ralio čempionato pirmojo etapo. Dalyvavome Latvijos čempionato etape. Tai turėjo būti kaip apšilimas prieš Visagino ralį. Kadangi jis neįvyko, ruošiamės antrajam etapui — Vilniaus raliui. Sezonas prasideda!

Nuo kokio amžiaus pradėtos skinti pergalės?

Pirmose varžybose dalyvavau būdamas septynerių. Vienuolikos tapau čempionu. Sportuoti norėjau pats, mane globojo ir padėjo tėtis. Už tai jam būsiu dėkingas visą gyvenimą. Jis dirbo „Bangos“ gamykloje, kur buvo stiprus sportinis klubas. Tuo metu jam priklausė patys garsiausi to meto Lietuvos lenktynininkai. Tarp jų ir pradėjau intensyvų lenktynininko gyvenimą.Pradėjau nuo kartingų kaip ir visi lenktynininkai. Vaiko pasąmonė labai imli naujiems pojūčiams. Kartais net ir dabar lenktynių metu pastebiu savo kai kuriuos judesius, kurie mane nustebina, net nežinau, iš kur tai moku. Matyt, tai ateina iš vaikystės treniruočių. Kartingams atidaviau dešimt metų.Žinoma, be šito sporto, išbandžiau visas transporto priemones: nuo mažens važinėjau su tėčio mašina, laksčiau motociklais. Ir šiandien neatsisakau krosinio motociklo, kuris lavina fizinę jėgą ir važiavimo įgūdžius.Lenktyniavimas nėra tik akceleratoriaus spaudimas ir vairo sukinėjimas. Šio sporto įgūdžius sudaro daugelis faktorių. Važiuoti greitai leidžia suformuotas vidinis supratimas, pojūčiai ir kt.

Pirmasis automobilis?

Berods šešiolikos nusipirkau pirmos laidos „Volkswagen Golf“, kurį pats dažiau ir „tiuningavau“ kaip lenktyninį. Be galo džiaugiausi ir sau pasakiau, kad tos mašinos niekada neparduosiu. Dabar viskas atrodo kitaip. Automobilis nėra savaime vertingas daiktas, o tik susisiekimo priemonė

Sportinės karjeros pakilimai ir nuosmukiai?

Baltijos šalių čempionatuose, kaip ir Europos, nėra jokio piniginio fondo. Gali būti tik vidiniai susitarimai, kai piniginius prizus skiria klubas. Iš čempionatų parsivežame tik taures, diplomus ir geras emocijas.Rėmėjams finansavimas atsiperka per reklamą ir rinkodarą. Jie jaučiasi dėmesio centre, nes garsinami per spaudos konferencijas, varžybų metu pastatomos „vip“ palapinės, jų reklama matoma ant automobilių, techninio transporto, mechanikų ir lenktynininkų aprangos ir kt. Sunkiau pradedantiesiems, nes visi nori remti čempionus.Be rėmėjų nieko nenuveiktume. Nė vienoje pasaulio šalyje, kad ir koks būtų turtingas sportininkas, nelenktyniaujama už savo pinigus. Tai neįmanoma, nes pinigai milžiniški. Taip pat neįmanoma vienam žmogui užsiimti verslu ir sportu. Nors man tenka daryti ir viena, ir kita. Bandau suderinti.

Karjera su „Formule“ nutrūko pasiekus aukščiausias pergales. Kodėl?

Apie tai mąsčiau ir ruošiausi iš anksto. Baltijos čempionatuose pasiekiau visas svarbiausias pergales. Žinoma, toliau galėjo būti Europos čempionatai, tačiau spaudė amžiaus limitas. Europos čempionatų „formulininkų“ amžius 16–23 metai. Jie stiprūs ir greiti. Tokio amžiaus žmogus mažiausiai jaučia baimę, „aštriausiai“ išvystyti jo pojūčiai.Lietuvoje yra sportininkų, kurie lenktyniauja visą gyvenimą, bet aš prieš porą metų ryžausi permainoms — perėjau į ralį. Tai visai kitoks važiavimas, kiti pojūčiai, nes lenktyniaujame ne ant asfalto, bet ant žvyro ar ledo. Nors kaip lenktynininkas turiu patirtį, tačiau daug dalykų teko mokytis iš naujo.Ralio čempionatuose didelė konkurencija. Prieš trejus ketverius metus tokių automobilių, kokiais važiuoja mūsų komanda, buvo tik keli, o dabar — bent dvidešimt, ir visi galingi bei konkurencingi. Tai lenktynėms suteikia gero veiksmo, įdomu žiūrovams ir rėmėjams. Šiuo metu ralyje yra šaunus etapas, net jei finišuoji penktas jautiesi daug pasiekęs.

Kuo ypatingas komandinis darbas su šturmanu?

Pirmiausia šturmanas turi būti geriausias draugas, kuris tave pažįsta, skiria balso intonacijas, žino norus ir veiksmus. Labai svarbu, kada ir kaip pasakyti žodį ralio metu. Kai žinai trasą, yra lengviau, bet jei kelio ruožas nežinomas, šturmanas neprivažiavus posūkio turi laiku pateikti informaciją. Tai didelis menas, tarp lenktynininko ir šturmano turi būti ypatingas susiderinimas ir pasitikėjimas. Pirmą kartą važiuojant su šturmanu tikrai nepavyktų pasiekti maksimalaus greičio. Daugiausia avarijų įvyksta tada, kai šturmanas posūkio kryptį ir laipsnį pasako per anksti ar per vėlai.Ralyje dalyvaujame kartu su geru draugu šturmanu Tomu Šipkausku, ir mums neblogai sekasi. Nepamirštame žiedinių lenktynių. Praeitais metais laimėjome 1000 km lenktynes. Važiuojame su „Adampolio“ savininko Vido Čebatavičiaus iniciatyva pagamintu automobiliu. Smagu, kai su savo automobiliu nušluostėme nosis visiems prabangiems „porche“.Kartu su Vidu dalyvaujame ir „Nemuno“ žiedinėse lenktynėse. Praeitais metais laimėjome visas varžybas.Ketverius metus pats buvau šturmanas (1996–2000 m.). Su lenktynininku Dovilu Čiutele buvo didelis abipusis pasitikėjimas, pasiekdavome gerų rezultatų.

Kaip išsaugoma sportinė forma?

Sunku prisiversti nueiti į sporto salę. Rytą nėra laiko, o vakare jautiesi per daug pavargęs. Ypač pauzės susidaro žiemą, kai diena dar trumpesnė.Dabar fizinę formą palaikau savaitgaliais, važinėdamas krosiniu motociklu. Rukloje nuvažiavus šešių kilometrų trasą jautiesi kaip po geros treniruotės, nes dirba visos raumenų grupės, be to, lavinami ir kiti pojūčiai. Nevengiu bėgioti ir krosą, nors man tai nepatariama: kaip ir visų lenktynininkų nukentėjo mano stuburas, o nuo bėgimo jo slanksteliai dar labiau traumuojami. Tačiau gyvenu arti miško ir savaitgaliais neatsisakau pabėgioti minkštu smėlio taku palei Nemuną. Be fizinio pasiruošimo, treniruojamės ir automobiliu. Turime skirtą treniruotėms, beveik tokį patį kaip ir lenktynėms. Treniruojamės miškuose. Per savaitę būtina bent viena treniruotė, nors viskas priklauso nuo įveikto kilometražo. Prieš lenktynes treniruojamės intensyviau. Gaila, kad nebuvo žiemos, negalėjome treniruotis ant ledo. Toks važiavimas duoda daug naujos patirties. Ralyje maksimaliu greičiu važiuojama keturias valandas. Tai tikrai išvargina. „Nemuno žiedo“ trasoje daugiau kaip pusantros valandos važiuoti neįmanoma, nes labai staigūs posūkiai, stipriai veikia inercija, kaklui tenka dideli krūviai. Neapsaugo net geras fizinis pasiruošimas. Poilsis po varžybų? Vieną dieną patinginiauju namuose. To pakanka.   

Kasdienis automobilis?

BMW. Prieš lenktynes stengiuosi važinėti su „Mitsubishi“, nors jis nėra toks pat kaip lenktyninis, bet „atmosfera“ panaši, panašus ir važiavimo pojūtis.Gatvėse niekada nelakstau ir niekam to nepatariu daryti. Tai tik jaunų vaikinų noras pasirodyti prieš merginas.Atsisėdęs šalia vairuotojo iš karto suprantu, kaip jis vairuoja — ar neįsitempęs, ar mato viską aplinkui, kokie jo judesiai. Žinoma, niekada žmogui nepasakyčiau, kad jis nemoka važiuoti. Mokėti vairuoti ir važiuoti — du skirtingi dalykai. Vairavimo mokyklos išmoko sukinėti vairą, junginėti bėgius ir pan. Tačiau niekas nemoko, kaip įveikti sudėtingas situacijas, kurios gali atsirasti kelyje. Pas mus nėra valstybinės vairuotojo paruošimo programos. Viso to pasekmė — skaudžios avarijos. Kitose šalyse vairuotojų paruošimui skiriama daugiau dėmesio, pavyzdžiui, Amerikoje mokymas trunka pusantrų metų.

Kaip prasidėjo vadovo karjera?

Tai susiję su automobilių sportu. Kai neliko „Gardėsio“ komandos, pradėjome bendrauti su „Adampolio“ savininku V. Čebatavičiumi. Bekalbėdami apie sportą įkūrėme komandą ir nutarėme stiprinti verslą, išgirdau pasiūlymą vadovauti 3-am „Adampolio“ centrui. Jau daugiau nei dešimt metų teikiame  automobilių serviso paslaugas, taip pat esame „Fiat“, „Alfa Romeo“ ir „Lancia“ atstovai Kaune.Ankstesnė vadovavimo patirtis — „Gardėsio“ transporto skyriui.

Ar palaiko darbo kolektyvas?

Automobilių sportu domisi visas kolektyvas, ir man labai smagu, kai jie važiuoja į lenktynes. Tikrai nė vieno neverčiame to daryti. Matau, kad jie patys to nori. Komanda yra svarbiausia. Visa veikla yra komandinis darbas, vienas žmogus negali nieko padaryti. Jeigu kuris giriasi, kad turi pinigų ir gali ką nors nuveikti, tai netiesa. Jei tampi savanaudis, esi niekam nereikalingas. Kiek daug turtingų, bet labai nelaimingų žmonių.

Požiūris į pinigus?

Niekada nešvaistyčiau pinigų prabangiam automobiliui vien tik tam, kad pasirodyčiau prieš kitus. Tiek, kiek turiu pinigų, investuoju į automobilių sportą, kad maksimaliai būčiau geras lenktynininkas. Todėl turiu labai daug ir įvairios technikos.

O namai?

Šeima ir namai tikrai aprūpinti, jie nesijaučia nuskriausti. Mano penkiametis sūnus Titas žino, kas yra svarbiausia. Neseniai jis manęs paklausė: „Tėti, ar žinai, kas yra gyvenimas? Gyvenimas — tai šeima.“Mano žmona Sandra taip pat susijusi su sportu. Ji — kinezeterapiautė, lanko aerobiką, dirba Kūno kultūros akademijoje. Šiuo metu yra biomedicinos mokslų daktarė. Man smagu, kad ji dirba su entuziazmu, viską daro atvirai ir teisingai, savo žinias nori perteikti studentams.Žmona, jeigu tik gali, visada atvyksta pasižiūrėti lenktynių. Sūnus yra hiperaktyvus, viskuo domisi: dainuoja, šoka, nori viską išbandyti. Neversiu jo būti lenktynininku, bet jeigu norės, jam bus lengviau, nes yra visas techninis pagrindas, o ir mano perduota informacija jam bus neįkainojama.

Kiti pomėgiai?

Savaitgaliais mėgstu pabūti su draugais, pasivažinėti lenktyniniu motociklu ir šiaip gerai praleisti laiką. Negaliu vienas užsidaryti namuose ir skaityti knygą. Man norisi bendrauti su smagia kompanija. Gal tik vieną kitą žiemos vakarą smagu ramiai pasėdėti prie židinio. Mėgstu kalnų slidinėjimą. Žinoma, ir keliones. Tačiau lenktynės juk yra neatsiejamos nuo kelionių. Į lenktynes išvažiuoju prieš savaitę — užtenka laiko pailsėti, „atsijungti“ nuo visų darbų. Gerai išvalo smegenis nuo darbo rūpesčių. Draugų turiu visose šalyse. Su visais geri santykiai, turiu su kuo pakalbėti, į svečius nuvažiuoti.

Dėmesys mitybai?

Pusantro mėnesio prieš lenktynes nevartoju alkoholio. Reikia, kad organizmas visiškai išsivalytų. Kitų reikalavimų mitybai nekeliu. Nuo seno esu įpratęs bet ko nevalgyti. Visą laiką buvau labai lieknas, tik dabar priaugau daugiau svorio. Kai būdamas vaikas vykdavau į kartingo varžybas, mama važiuodavo kartu, kad pagamintų valgyti. Ir dabar pasirenku sveikesnį maistą. Maisto derinimą puikiai išmano ir mano žmona. Mano mama namuose augino vaikus, nedirbo, todėl visuomet padarydavo valgyti. Laikas nuo pirmos iki antros būdavo skirtas pietums, ir reikėdavo būtinai pavalgyti. Tas pats ir dabar. Pietauju namuose arba važiuoju pas mamą.Kiekvieną dieną būtinai valgau sriubos. Tai daryti įpratau nuo šešiolikos, kai trūkus apendicitui gulėjau ligoninėje ir daktaras pasakė, kad sriuba būtina skrandžiui. Papildomų vitaminų ar maisto papildų nevartoju, nes nejaučiu poreikio.

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: