« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Didžiausi Nyderlandų statiniai kovai su jūra

  • Kaip kovojama su jūra
  • Vėjas, jūra ir vanduo
  • Problema — vanduo
  • Kataklizmai
  • „Deltawerken“
  • Upės vartai
  • Visapusiška nauda
  • Haringvliet užtvanka
  • Oosterschelde užtvara
  • Pirmenybė gamtai
  • Ekstremali apsauga
  • Maeslantkering vartai
  • Vanduo Lietuvoje
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 002 | Didžiausi Nyderlandų statiniai kovai su jūra

Kaip kovojama su jūra


40 proc. teritorijos yra iš jūros, ežerų ir pelkių atkovotos žemės.
Daugiau kaip 50 proc. teritorijos yra žemiau jūros lygio.
Žmonės dėl savo žemės turi nuolat kovoti su jūra. Jie tam skiria labai daug lėšų —pastatė 13 įspūdingų objektų, kurių tikslas yra apsaugoti sausumą nuo jūros.
Dabar jie kur kas saugesni.

Vėjas, jūra ir vanduo

Daugelis Lietuvos upių suteka į Nemuną, Nemunas teka į Kuršių marias, iš Kuršių marių vanduo patenka į Baltijos jūrą. Todėl Klaipėdos uosto farvateryje yra gerai juntama srovė. Tačiau būna dienų, kai ta srovė apsisuka ir teka į priešingą pusę. Taip atsitinka tada, kai ilgesnį laiką pučia stiprūs vėjai nuo jūros.
Vėjo jėga milžiniška. Jis „stumia“ didelį vandens kiekį, kuris sugeba sustabdyti gana stiprią srovę ir net pasukti ją priešinga kryptimi. Lietuvos pajūryje toks reiškinys gana dažnas, tačiau jis niekam nekelia rūpesčių, nebent ant Klaipėdos uosto molų tupintiems meškeriotojams, kurie gerai žino, kad jei vėjas iš jūros į Kuršių marias gena sūrų vandenį — žuvys nekibs. Kai vėjas nuo jūros labai stiprus, Klaipėdos uoste pakyla marių vanduo, patvinsta per Klaipėdą tekanti Danės upė. Kartais, bet tikrai nedažnai, Danės vandens lygis smarkiai pakyla, ir tada kalbama apie potvynio galimybę. Tačiau nieko baisaus ir tuomet neįvyksta. Na, užlieja vieną kitą miesto gatvę, keliolikos ar keliasdešimties namų rūsius, ir tiek. Dėl to mūsų šalyje niekas nesiruošia kovoti su jūra ir kaip nors nuo jos atsitverti.

Problema — vanduo

Nyderlanduose — tas pats, tačiau padėtis visai kita. Daugiau kaip 50 proc. Nyderlandų teritorijos yra žemiau jūros lygio, o vidutinis šalies aukštis tik 10 m virš jūros lygio. Nors Nyderlanduose gyvena apie 16 mln. gyventojų, tačiau šalies teritorija gerokai mažesnė nei Lietuvos. Nepaisant mažesnio šalies ploto, Nyderlandų kranto linijos ilgis gerokai didesnis nei Lietuvos — 1 100 km. Tai nestebina, nes Nyderlandai išsidėstę ne tik žemyne, bet ir salose.
Negana to, Nyderlandų krantus skalauja ne kokia nors rami ir gana sekli, jokių potvynių ir atoslūgių nedemonstruojanti Baltijos jūra, o gerokai piktesnė ir didesnė, su Atlanto vandenynu susisiekianti Šiaurės jūra. Audros ir uraganai Nyderlanduose gerokai dažnesni, o jų sukelti nuostoliai tikrai labai dideli. Be to, audrų sukeltos bangos ir potvyniai gana radikaliai pakeičia kranto liniją. O jei prie viso to pridėsime tai, kad Nyderlanduose į Šiaurės jūrą įteka viena iš didžiausių, vandeningiausių ir srauniausių Europos upių — Reinas, kurio delta — keliasdešimt įvairaus dydžio atšakų, tai suprasime, kad olandai ramiau gyventų turėdami mažiau vandens ir daugiau žemės po kojomis.
Taigi Nyderlandai nuolat susiduria su viena rimta problema — iš Šiaurės jūros į šalį genamu vandeniu, kuris sukelia potvynius ir užlieja dideles teritorijas.

Kataklizmai

Vienas iš didžiausių Nyderlandų kataklizmų įvyko 1287 m. Štormo sukeltas potvynis užliejo labai didelę teritoriją. Potvynis buvo toks stiprus, kad susiformavo nauja jūros įlanka Zuiderzee, kuri 1275 m. įkurtam Amsterdamui atvėrė priėjimą prie jūros. Po šios audros sausumoje įkurtas miestas Amsterdamas gavo galimybę tapti uostu, ir juo tapo. Šios stichinės nelaimės metu Nyderlanduose žuvo apie 50 000 žmonių.
Beje, šiuo metu yra išlikusi tik dalis Zuiderzee įlankos. 1932 m. buvo pastatytas 32 km ilgio ir 90 m pločio pylimas, kuris Zuiderzee įlanką perskyrė į dvi dalis. Viena dalis tapo didžiuliu Eiselmerio ežeru, kuris vėliau buo nusausintas ir paverstas polderiais.
Mūsų laikais Nyderlandai taip pat dažnai kentėjo nuo įvairių audrų. Pavyzdžiui, 1953 m. tik vieną naktį Šiaurės jūroje trukusi audra niokojo visas su šia jūra besiribojančias valstybes, tačiau labiausiai kliuvo Nyderlandams — šios stichinės nelaimės metu žuvo apie 1 800 žmonių, buvo užlieta teritorija, kurioje gyveno 600 000 olandų, sunaikinta 6 proc. Nyderlandų dirbamos žemės.
Su didesniu ar mežesniu Šiaurės jūros „teroru“ Nyderlandai susiduria nuolat. Negana to, klimatologai nuolat kalba apie tirpstančius Grenlandijos, Arkties ir Antarktidos ledynus ir dėl to kylantį pasaulinio vandenyno lygį. Vadinasi, Nyderlandams tokio pačio stiprumo audros grės didesniais potvyniais, taigi ir nuostoliais. 

„Deltawerken“

Kai olandus „užkniso“ juos puolantis vanduo ir kai žmonijos techninės galimybės leido rimčiau pakovoti su jūra (nors pasakymas „kova su jūra“ ir skamba kiek naivokai), Nyderlandų valdžia ėmėsi svarstyti technines šalies apsaugojimo galimybes.
1953 m., t. y. po katastrofiško tų metų potvynio, buvo pradėtas vystyti projektas „Deltawerken“. Tai buvo globalus projektas, sujungęs įvairias saugos sistemas — nuo paprasčiausių molų iki labai sudėtingų inžinerinių įrenginių. Visų sistemų tikslas buvo vienas — neleisti jūros vandeniui skverbtis į sausumą. Projektas buvo vystomas kelis dešimtmečius, o patys įspūdingiausi jo etapai yra milžiniški judantys Maeslantkering vartai, uždarantys platų kanalą, vedantį į Roterdamo uostą, ir technikos stebuklu vadinama Oosterschelde užtvara.
„Deltawerken“ projektas — 13 didelių ir daug mažų objektų, kurių tikslas — saugoti Reino, Šeldės, Maso ir kitų upių deltas, jų atšakas bei deltose susiformavusias įlankas nuo potvynių ir bangų, žodžiu, nuo Šiaurės jūros vandens. Tikslas beveik pasiektas. Reino delta ir Nyderlandai dabar saugesni, o olandai gali didžiuotis, kad sumažino jūros apetitą.  

Upės vartai

1958 m. pradėjo veikti pirmas projekto „Deltawerken“ objektas. Tai buvo Hollandse Ijssel upės vartai. Ši upė iš Roterdamo teka į Šiaurės jūrą. Potvynio metu ji tekėdavo į priešingą pusę, o vanduo pakildavo taip, kad kildavo grėsmė, jog bus pralaužti pylimai. Hollandse Ijssel upė pirmuoju projekto „dalyviu“ tapo dėl šių priežasčių: visų pirma ji teka pačia žemiausia Nyderlandų dalimi, antra, teritorija, kuria teka upė, yra gausiausiai apgyvendinta.
Iš pradžių buvo norėta pastatyti užtvanką. Tačiau šios idėjos buvo atsisakyta dėl to, kad užtvanka neleistų plaukti laivams, be to, olandai nenorėjo, kad užtvanka stabdytų upę, keistų jos natūralią tėkmę, todėl jiems teko ieškoti kitokio sprendimo. Išeitimi tapo masyvūs vartai. Upės krantuose buvo pastatyti keturi bokštai, o ant kiekvienos bokštų poros sumontuoti metaliniai 80 m ilgio vartai. Audrų metu vartai nuleidžiami į upės vandenį — sustabdomas jūros vandens pritekėjimas į upę. Kai pavojaus nebėra, vartai pakeliami, pro juos gali pralįsti mažesni laivai. Didesniems ir aukštesniems laivams — tai neįveikiama kliūtis, tačiau jiems šalia vartų yra iškastas kanalas.
1997 m. panašios konstrukcijos, tik gerokai didesni ir masyvesni pakeliami vartai buvo pastatyti kitoje deltos atšakoje. Tai Hartelkering vartai.  

Visapusiška nauda

„Deltawerken“ projekto darbų apimtis yra labai didelė, o objektų nemažai. Tai ne tik sudėtingi pakeliami, jūros vandenį sulaikantys vartai, bet ir ištisa gigantiškų dambų sistema, jungianti salas ir pusiasalius ir užtverianti kelią sūriam jūros vandeniui.
Projektas ne tik padidino šalies saugumą — atsirado kur kas daugiau gėlo vandens, kurį galima panaudoti žemės ūkiui, nes sūrus jūros vanduo buvo „nustumtas“ labiau į vakarus. Reino deltoje, o ta dalis Nyderlandų, kur įsikūręs Roterdamas, galima sakyti, ir yra vien šios upės delta, situacija iš esmės pagerėjo, nes jūroje atsirandančias ir neigiamą įtaką turinčias sroves valdyti tapo lengviau. Pastatytos dambos, tiltai ir tunelis pagerino susisiekimą tarp salų ir pusiasalių. Žodžiu, projekto naudą pervertinti labai sunku, kaip ir sunku suvokti jo mastą.

Haringvliet užtvanka

Ilgiausiai buvo statoma Haringvliet užtvanka. Statybos truko 14 metų, o 4,5 km ilgio užtvanka veikti pradėjo 1971 m. Haringvliet užtvanka užtikrina, kad jūros vanduo nepateks į įlanką, tačiau atitinkamas Reino ir Maso upių vandens kiekis bus praleidžiamas į jūrą. Dėl to buvo suprojektuota atidaroma užtvanka, kad kilnojant šliuzus būtų galima reguliuoti į jūrą patenkančio upių vandens debitą. Užtvankoje yra 17 pakeliamų šliuzų. Šalia užtvankos buvo iškastas kanalas laivams ir žuvitakis, kad žuvys tarp Šiaurės jūros ir įlankos galėtų migruoti net tada, kai užtvanka uždaryta.       

Oosterschelde užtvara

1986 m. Nyderlandų karalystės karalienė Beatričė oficialiai atidarė 2,5 mlrd. eurų kainavusią Oosterschelde užtvarą, pastatytą ant į Šiaurės jūrą įtekančios Šeldės upės deltos. Tai vienas iš įspūdingiausių ir sudėtingiausių „Deltawerken“ projekto statinių. Projekto specialistai teigia, kad pagal sudėtingumą jis lenkia  net garsiuosius Maeslantkering — milžiniškus, nuo potvynių saugančius uždaromus vartus.
3 km ilgio, trijų dalių Oosterschelde užtvara buvo statoma 10 metų. Buvo pastatyta ne tik užtvara, bet ir supiltos dvi dirbtinės salos, todėl bendras viso objekto ilgis — 9 km. Ši užtvara remiasi į 65 masyvius polius. Tarp polių yra 62 plieniniai vartai, kurių plotis 42 m. Atsižvelgiant į situaciją, vartai būna pakelti arba nuleisti. Ši užtvara statyta taip, kad ja būtų galima naudotis ilgiau nei 200 metų. Reikia pasakyti ir tai, kad Amerikos civilių inžinierių draugijos (American Society of Civil Engineers) nuomone, Oosterschelde užtvara yra vienas iš šių laikų septynių pasaulio stebuklų.
Pažiūrėjęs į šį statinį gal ir galėtum suabejoti, kad taip yra, tačiau turi įvertinti tai, kad tai ne tiltas, o užtvara, kuri atlaiko stipriausią srovę ir užtvenkia labai plačią upę. Ar gali įsivaizduoti, koks slėgis veikia Oosterschelde užtvarą, kai jos vartai uždaryti? Ar gali bent numanyti, kokia turi būti šio įrenginio konstrukcija, kad jo nesugriautų srovė?  

Pirmenybė gamtai

Oosterschelde užtvara iš pradžių buvo planuojama kaip uždara damba, t. y. užtvanka, kurį į jūrą paleistų gėlą upės vandenį, bet sulaikytų sūrų jūros vandenį. Tačiau Nyderlandų vyriausybė suprato, kad pastatyti uždaro tipo dambą, tiksliau, užtvanką, tai visam laikui sugriauti ekologinę pusiausvyrą, nes ta dalis, kuri būtų atskirta nuo jūros, po kurio laiko taptų vien gėlo vandens telkiniu. Todėl buvo pasiūlytas atvirų, nuo štormų saugančių užtvarų sistemos, kurią bet kada galima uždaryti, variantas. Tai kainavo gerokai brangiau nei užtvanka, tačiau pinigai nebuvo lemiantis faktorius. Svarbiausia buvo Šeldės upės deltos gamta, kurios rūšių įvairovę didele dalimi lėmė Šiaurės jūros potvyniai ir atoslūgiai.
Oosterschelde užtvara yra tokia sudėtinga, kad vien jos statybai reikėtų skirti atskirą straipsnį — tai, kaip ji buvo statoma, kaip jos elementai buvo gabenami į vietą ir montuojami, tikrai yra inžinerinis stebuklas.

Ekstremali apsauga

Praėjus metams po Oosterschelde užtvaros atidarymo, Nyderlandų valdžia sumąstė dar vieną grandiozinį projektą. Iš esmės tuo metu beveik visos Reino deltos įlankos buvo gana saugiai uždarytos dambomis ar apsaugotos vartais. Tačiau iš Roterdamo uosto einančiam Nieuwe Waterweg trūko rimtos apsaugos. Ne kokios kasdienės, kuri saugotų potvynių ir atoslūgių metu ar siaučiant nedidelėms audroms, o tokios, kuri paprastą dieną, netrukdydama laivybai, atlaikytų uraganą. Galbūt ji būtų reikalinga kartą, o gal pora per 10 metų, bet tai nesvarbu.
Visos kitos Nyderlanduose pastatytos dambos ir vartai gana patikimai saugo deltos upės atšakas, deltoje susiformavusias lagūnas, tačiau laivams jos yra aklinos. Šalia tokių konstrukcijų papildomai tekdavo statyti kanalus, kuriais galėtų plaukti laivai, tačiau siauro kanalo pralaidumas nėra didelis. Olandai nenorėjo apriboti Nieuwe Waterweg kanalo pralaidumo, todėl buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo milžiniškų atveriamų vartų projektas. Iš Roterdamo uosto einantį kanalą buvo numatyta saugoti kažkuo panašiu į garažo vartus. Tik aukštis tokių vartų yra 22 m, o plotis net 210 m.

Maeslantkering vartai

Maeslantkering vartai buvo baigti 1997 m. Kainavo jie 660 mln. eurų. Vartai su kitomis dambomis ir užtvaromis sudarė vientisą, Roterdamą nuo gamtos kataklizmų saugančią sistemą. Šio unikalaus statinio kūrėjai teigia, kad Maeslantkering yra pati didžiausia pasaulyje žmogaus sukurta ir pagaminta judanti konstrukcija. Manau, kad jie teisūs.
Maeslantkering vartai uždaro 360 m pločio Nieuwe Waterweg kanalą. Tačiau kitaip nei anksčiau pastatytuose, mažesnes deltos upes saugančiuose vartuose, metalinės konstrukcijos juda ne aukštyn–žemyn, o lygiagrečiai žemės paviršiui. Masyvūs vartai pritvirtinti ant 240 m ilgio fermų, o visa konstrukcija sveria keturis kartus daugiau nei Eifelio bokštas.
Normaliomis sąlygomis puslankio formos vartai būna visiškai atidaryti, t. y. kanalas laisvas, o vartų konstrukcijos esti krante, tarsi ant specialių kreipiančiųjų. Jos iš tiesų nėra kreipiančiosios — tai vartų profilį atitinkantys puslankio formos kanalai, o patys vartai tuose kanaluose plaukioja kaip laivas.
Kai vanduo pakyla tiek, kad vartus prižiūrinti komanda gauna signalą kanalą uždaryti, vartai pradeda suktis vieni kitų link. Vartų susiglaudimas trunka apie pusvalandį. Tačiau uždarę kanalą vartai nenugrimzta. Jie ir toliau plaukia kaip laivas, nes jų viduje yra ertmės su oru. Kai oras per specialius ventilius išleidžiamas, vartai nuo savo svorio nuskęsta ir kanalą uždaro.
Kaip minėjau, šių vartų greičiausiai prireiks labai retai, ir ačiū Dievui. Vienas iš atvejų, kai jų prireikė, buvo 2007 metų lapkričio 8 diena, kai stiprus šiaurės vakarų vėjas pradėjo gana smarkiai į kanalą „stumti“ jūros vandenį. Tai buvo pirmasis rimtas Maeslantkering vartų išbandymas, pirmas tikras darbas nuo šių vartų atidarymo 1997 m. Visais kitais atvejais vartai būdavo uždaromi siekiant išbandyti mechanizmų veikimą.
Kaip matai, šių labai brangių ir įspūdingai atrodančių vartų per dešimtmetį prireikė vos vieną kartą.       

Vanduo Lietuvoje

Taigi Nyderlandai sėkmingai tvarkosi su tokiomis problemomis, kokios mums net nesisapnavo. Pas mus didžiausia su vandeniu susijusi problema — pavasariniai Nemuno žemupio potvyniai. Olandai sužinoję, kad tai problema, kad Nemuno potvynis prilyginamas stichinei nelaimei, turbūt pradėtų garsiai juoktis, nes su tokia problema jie per kokius metelius susitvarkytų. Bet čia ne Nyderlandai, čia — Lietuva, todėl mums belieka kiekvieną pavasarį grožėtis apsemtais laukais, vandens apsuptomis sodybomis, žiūrėti į kažkada vokiečių iškastus, dabar apleistus ir užakusius kanalus, išardytas siurblines ir manyti: „Didelis tas Nemunas. Ir jo potvyniai milžiniški. Ir problema didelė. Neišsprendžiama!“

Skaitytojų komentarai

 Numeriai: Straipsniai: