« Grįžti į svetainę  www.vyras.lt

Audrys Leimontas: Charizmatiškas vadovavimo nuoširdumas

  • Dosjė
  • Pažangus mokinys, blogas elgesys
  • Laboratorija sandėliuke
  • Chemijos pamokos namuose
  • Nuo grakštumo lavinimo iki proto mankštos
  • Viliojantis mokslo pasaulis
  • Du lagaminai pinigų
  • Nuo automobilių iki gėlių
  • Motyvacija ir rezultatai
  • Galimybės, laisvė ir lankstumas
  • Darbas užsienyje: sugrįžti sunku
  • Pirmasis mobilusis
  • Vietoj piniginės ir paso
  • Be palto
  • Name gyvensiu, bet žolės nepjausiu
  • Naujas pomėgis
  • Kulinariniai bandymai
  • Modelio provokacija
  • Be išankstinių nuostatų
Žurnalas Vyras.lt | Nr. 001 | Audrys Leimontas: Charizmatiškas vadovavimo nuoširdumas

Nuo namų darbo sprogstamųjų mišinių išradinėjimo, mokytojų erzinimo, savarankiško verslo pradžiamokslio iki sėkmingo vadovo posto tarptautinėje kompanijoje — ne vienas žingsnis. Audrys Leimontas tobulino ne tik profesinius ir vadovavimo įgūdžius, bet ir šlifavo savo asmenybės savybes, kurių kampuotas kategoriškumas iš pradžių trukdė pasiekti geresnių rezultatų.

 

Dosjė

Pareigos. „Sony Ericsson“ atstovybės Lietuvai ir Latvijai vadovas. 
Amžius. 37 metai.
Sportas. Krepšinis, jėgos aitvarai, golfas, dviratis.
Svajonė. Mokslo išradimas.
Darbo vertybė. Tobulėjimo galimybės ir veiksmų laisvė.
Verslo motyvacija. Skatina tai, kas įdomu.
Šeima. Žmona Judita, gydytoja, trys vaikai: trylikos metų dukra Aura, vienuolikos sūnus Balys ir jauniausias — penkerių su puse, sūnus Kipras.
Augintinis. Sibiro haskis.

Pažangus mokinys, blogas elgesys

Baigiau Kauno „Saulės“ vidurinę mokyklą. Mokiausi gerai, bet kaip ir mano draugai buvau sunkiai sutramdomas.
Už blogą elgesį manęs vos iš mokyklos neišmetė. Per informatikos pamoką bandėme mokytojai įrodyti, kad žinome geriau už ją. Ji apsiverkė ir pasiskundė direktoriui, kad su mumis neįmanoma dirbti. Tačiau viskas baigėsi gerai.
Visi dėstomi dalykai sekėsi gerai. Prasčiausiai — lietuvių kalba, nors rašinėliai buvo neblogi. Dalyvaudavau chemijos ir matematikos olimpiadose.
Kai atėjo geras mokytojas, susidomėjimą matematika pakeitė fizika. Pradėjau dalyvauti fizikos olimpiadose, užėmiau trečią vietą. Manau, kad dėstomos disciplinos patrauklumas priklauso ne tik nuo besimokančiojo, bet ir nuo dėstytojo. Buvo ir gerų pedagogų... Žinoma, geras ar blogas, santykinis dalykas. Dabar buvusius pedagogus vertinčiau kitaip. Suprantu, kad mokytojams nelengva susitvarkyti su maištaujančiais paaugliais, bet tuomet norėjosi įrodyti savo tiesas.

Laboratorija sandėliuke

Su minėtais draugais domėjomės technika. Vieno jų tėvas, Fizikinių tyrimų elektronikos instituto darbuotojas, padėdavo gauti kai kurias detales. Mano tėtis skyrė patalpas — sandėliuką prie namų. Ten ir užsidarydavome, pažaidę futbolą ar krepšinį.
Lituodavome, su chemikalais ėsdindavome mikroschemas, gamindavome „mirksinčią“ šviesos muziką, kuri buvo labai populiari per diskotekas. Konstruodavome ir garso stiprintuvus. Arba pasidarydavome „birbalus“, kuriuos įjungdavome per pamokas ir erzindavome mokytojus. Aišku, ne per visas pamokas, bet būdavo smagu, kad jie nervinasi...

Chemijos pamokos namuose

Mokykloje ypač sudomino chemija, o jei konkrečiau — bombos. Bandydavome padaryti įvairių sprogstamųjų mišinių. Kuo didesnis garsas, tuo smagiau. Reikėdavo ir ugnies.
Medžiagų gauti nebuvo lengva. Važiuodavome į karinį poligoną, ardydavome senų tankečių ratus, kuriuose buvo magnio. Ratus parsiveždavome namo, susmulkindavome ir gaudavome puikiai degančią medžiagą.
Sprogdindavome visur. Dažniausiai pasirinkdavome tokias vietas, kad netrukdytume kitiems, pavyzdžiui, ant Eigulių piliakalnio Kaune. Bet bombikes išbandydavome ir namuose, kai nebūdavo tėvų.
Bomboms reikėdavo ir kalio permanganato, kurį pirkdavome vaistinėse. Bet buteliukai maži, o mums jo reikėdavo daug. Kai kurioje nors vaistinėje į mus pradėdavo šnairuoti ir atsisakydavo parduoti, važinėdavome po visą miestą.
Vieną kartą dariau bombą iš „chlapuškių“, kuriose būdavo bertoleto druskos. Sudėjau druską į šovinio gilzę ir džiovinau ant radiatoriaus. Bet nusibodo laukti, kad drėgmė greičiau išgaruotų, procesą pagreitinau palaikydamas virš dujinės. Staiga nugriaudėjo sprogimas. Kambaryje garsas buvo toks, kad trumpam apkurtau. Po to buvau atsargesnis.

Nuo grakštumo lavinimo iki proto mankštos

Mokykloje daug sportavau. Išbandžiau įvairias sporto šakas. Kuo draugai užsiimdavo, tas ir man buvo įdomu. Ilgai lankiau baseiną, išbandžiau pramoginius šokius, lengvąją atletiką. Labai patiko ir gerai sekėsi šachmatai, bet tokiam pasyviam sportui buvau per daug judrus.
Lankiau ir dailės mokyklą. Puikiai jaučiau proporcijas, spalvas. Nelavinami meniniai gabumai dingsta. Visiškai neseniai labai savimi nusivyliau: kai įsirenginėjome butą, suabejojau dizainerių parinktu spalvų deriniu. Patikrinome, pasirodo, tikrai gerai. Vadinasi, įgimtą spalvų pojūtį praradau.

Viliojantis mokslo pasaulis

Po mokyklos pasirinkau studijuoti fiziką. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, kuris buvo ką tik atsikūręs — patekau į pirmąją laidą. Universitete buvo labai puiki atmosfera. Studijuoti buvo įdomu, žavėjo artimi kontaktai su dėstytojais, atvykusiais iš užsienio.
Norėjau būti mokslininku, atrasti pasauliui ką nors įdomaus. Daug skaičiau apie mokslinius atradimus, kurie audrino mano vaizduotę. Tuo metu sparčiai vystėsi kompiuteriai, atsirado pirmieji asmeniniai. Tai darė milžinišką  įspūdį, atrodė kaip iš fantazijos srities.

Du lagaminai pinigų

Vėliau viskas pasisuko netikėta linkme. Reikėjo pinigų. Studijuodamas universitete ir daug keliaudamas, gan neblogai mokėjau užsienio kalbas — anglų, vokiečių, prancūzų. Itališkai kalbėti išmokau vasarą, kai pagal studentų programą Italijoje teko padėti globoti psichiškai nesveikus žmones. Lenkiškai išmokau žiūrėdamas filmus.
Kalbų mokėjimas tapo pranašumu — vienoje firmoje, kuri prekiavo automobiliais, kartu su vairuotoju kaip vertėjas vykdavau į užsienį ir už tai gaudavau šimtą markių.
Paskui užsiėmiau valiutos keitimu. Verslininkai atsiveždavo daug Vokietijos markių, kurias reikėdavo iškeisti į dolerius. Tuo metu pinigų keityklos didelių sumų negalėdavo pakeisti.
Manimi  patikėdavo — su draugu paimdavome 30 tūkst. markių ir surasdavome firmas, kurios galėdavo jas iškeisti į dolerius. Dabar manau, kad mes labai rizikuodavome, bet tuomet atrodė kitaip. Pinigus susikraudavome į lagaminus. Jei dolerius — užtekdavo vieno lagamino, jei lietuviškus talonus — reikėdavo dviejų. Atsikeliam anksčiau prieš paskaitas, susiskambiname su firmomis, kurioms reikia pinigų, iškeičiame ir užsidirbame po šimtą dolerių. Tai buvo fantastiški pinigai. Iš dienos uždarbio galėjai mėnesį laiko gyventi.
Vėliau toks pinigų keitimas tapo nelegalus, šią sritį perėmė bankai. Teko ieškotis kitokios veiklos.

Nuo automobilių iki gėlių

Iš pradžių užsiimti verslu skatino finansinės priežastys. Po to pasidarė įdomu.
Sukaupęs pradinį kapitalą su partneriu pradėjau prekiauti atsarginėmis automobilių dalimis. Mano veiklos sritis buvo užmegzti ryšius su užsienio partneriais. Daugiausia dirbome su olandais. Vėliau atsirado kontaktai su egzotiškais kraštais.
Buvome gan žinomi verslo žaidėjai Lietuvoje. Kilo minčių atidaryti naujų automobilių atstovybę. Tačiau reikėjo steigti didelį servisą. Permainoms nesiryžome, tad man ši sritis pasidarė neįdomi. Pardaviau savo akcijas ir su kitu draugu pradėjau naują verslą — prekybą gėlėmis su olandais. Nors ši veikla buvo gan pelninga, gėlėms likau abejingas. Apskritai gėlės yra lepus produktas — reikia laistyti, prižiūrėti. Jos patiko mano žmonai, bet ne man. O mano principas toks: jei neįdomu, tai ir nedirbsiu. Be to, ir didelės perspektyvos šiame versle nemačiau.

Motyvacija ir rezultatai

Gavau pasiūlymą dirbti tarptautinėje kompanijoje. Dvejojau — juk visą laiką dirbau savarankiškai, o dabar teks vykdyti kitų nurodymus. Pasikalbėti dėl darbo nuėjau, nors ir nelabai įsivaizdavau save samdomo darbuotojo kėdėje.
Pokalbis su „Sony Ericsson“ kompanijos vadovu abejones išsklaidė. Sudomino galimybė įgyti naujos patirties. Viliojo ir pažangių technologijų sritis. Dirbdamas vadovaujamą darbą nebūtinai turi būti tos srities specialistas, tačiau išmanymas padeda pasiekti geresnių rezultatų. O jei yra priešingai, gali atsitikti kaip su tom gėlėm — nei pačiam įdomu, nei kompanijai daug naudos.
Jei gyvenime ką nors darau, stengiuosi daryti su aistra, polėkiu. Nematau tikslo dirbti dėl pinigų ar rezultatų, kurie manęs nemotyvuoja.

Galimybės, laisvė ir lankstumas

Šiuo metu esu naujų veiklos sričių kryžkelėje. Finansinė ir materialinė nauda darbui nemotyvuoja, nes viską turiu. Reikėtų naujų tikslų ir iššūkių. Iš pradžių dirbi tam, kad būtų gerai pačiam. Po to rūpiniesi savo šeimos gerove. Dar vėliau pakyli į aukštesnį lygį ir nori padėti artimiesiems, aplinkai, galų gale Lietuvai. Kad ir kaip politiškai tai skamba, manau, kad manęs laukia nauji iššūkiai, bręsta didesni tikslai.
Kas trejus ketverius metus darbą reikia keisti. Nors „Sony Ericsson“ kompanijoje dirbu jau ketverius metus, kol kas nežadu nieko keisti. Kompanija labai dinamiška, atitinka mano būdą, suteikia daug minties laisvės. Vadovas iš Švedijos mane palaikytų net ir tuo atveju, jeigu būčiau neteisus. Suklysti leidžiama, kad vėliau būtų galima rasti teisingą sprendimą.
Ši tarptautinė kompanija turi įtakos ir mano asmeninių savybių tobulinimui. Nors save laikiau lanksčiu žmogumi, Švedijoje mane priėmė kaip labai kategorišką vadovą, su kuriuo sunku susitarti. Dabar pasikeičiau: tokį patį rezultatą pasiekiu su kolegomis ir partneriais bendraudamas daug mandagiau, žmogiškiau, šilčiau.

Darbas užsienyje: sugrįžti sunku

Anksčiau atrodė patrauklu padirbėti „Sony Ericsson“ Azijos šalyse. Tuo metu man tokios galimybės nebūtų suteikę, nes neturėjau pakankamai patirties. Dabar, kai mano darbas gerai įvertintas, aš jau nenorėčiau dirbti užsienyje. Kalbėjausi su kolegomis ir žinau, kokios gali būti problemos. Mano dabartinis vadovas septyniolika metų dirbo Azijos rinkose. Kai jo dukros užaugo, buvo nuspręsta grįžti į Švediją, kad jos neprarastų ryšių su savo tėvyne. Tačiau jam buvo labai skaudu, kad savo šalyje negalėjo pagal savo patirtį užimti tinkamos vietos, nes vadovaujami postai buvo užimti.

Pirmasis mobilusis

Tarp savo draugų aš vienas iš pirmųjų įsigijau mobilųjį telefoną, nes man buvo įdomu juo naudotis. Aparatas kainavo du tūkstančius litų, o ir vienos minutės kaina buvo labai didelė. Visą laiką domėjausi visais mobiliojo telefono teikiamais pranašumais ir galimybėmis. O jos gerokai išaugo.
Anksčiau buvo daugiau skirtumų, o dabar įvairių kompanijų telefono aparatų modelių meniu labai panašūs, tarpusavyje jie konkuruoja tik spalvomis, įvaizdžiu ir forma.

Vietoj piniginės ir paso

Ateityje mobilusis telefonas bus pagrindinis dalykas, kuris atstos pinigus, pasą, vairuotojo pažymėjimą ir raktus. Kiekvienas telefonas atliks ir kokybiško garso grotuvo, navigatoriaus funkcijas, turės vaizdo jungtį.
Ateityje kiekvienas žmogus turės individualų telefoną, kurį susikurs pagal savo poreikius ir estetikos reikalavimus. Tai nelabai tolima ateitis. Tokiomis mobiliojo telefono galimybėmis vartotojai jau naudojasi Korėjoje ir Japonijoje.

Be palto

Anksčiau įsivaizdavau, kad darbe dera vilkėti kostiumą, tačiau pats neprisimenu, kada nebuvau pasirišęs kaklaraiščio. Drabužinėje turiu ne vieną kostiumą, ir kai ruošiuosi į dalykinį susitikimą, jis tikrai tinka ir gražiai atrodo. Jeigu iškilmingomis progomis prireikia smokingo — išsinuomoju.
Iš visos aprangos man labiausiai patinka švarkas. Blogai tik tai, kad šiltą vasaros dieną su juo per karšta. Tačiau tai kompensuoja švarko kišenės, į kurias gali įsidėti ir mobilųjį telefoną, ir piniginę.
Žiemą irgi vaikštau su švarku, nes nuo automobilio iki biuro durų palto neprireikia — jį laikau mašinoje tam atvejui, jeigu dieną sumanyčiau pasivaikščioti lauke.
Be palto išsiverčiu ir keliaudamas į vėsesnius kraštus. Kiti stebisi, kai žiemą, vykdamas į komandiruotę Rygoje, į oro uostą atvykstu be palto. Išlipu iš lėktuvo ir tiesiai į taksi, o iš mašinos — į viešbutį ar biurą.

Name gyvensiu, bet žolės nepjausiu

Visą laiką gyvenau nuosavame name ir žinau, kad aplinkos priežiūra atima daug laiko ir reikalauja papildomo darbo. Todėl man geriausia gyventi bute, tačiau į namą persikelti labai norėjo mano vaikai. Jie įsipareigojo, kad viską padarys. Nusipirkome namą. Įdomu, ar tikrai jie tęsės savo pažadus...
Nemėgstu nei žolės pjauti, nei kieme mašinos plauti. Po darbo man patinka susitikti su draugais, pasivaikščioti, pavakaroti kavinėje. Namo grįžtu tik pernakvoti.
Pastaruoju metu namuose atsirado ir augintinis. Mano šeimyna įsigeidė šuns, nors aš nelabai norėjau. Dukra išrinko gražiausią — mėlynakį Sibiro haski. Jam reikia kasdienio fizinio aktyvumo. Idealiausias vakarinis variantas — aš minu dviratį, o jis bėga šalia.

Naujas pomėgis

Praėjusiais metais pradėjau domėtis dviem sporto šakomis — golfu ir jėgos aitvarais. Golfas — tinkama bendravimo forma. Dažnai žaidžiu su klientais ir artimaisiais. Mane žavi, kad golfas sujungia gražią gamtą, užmiesčio tyloje skęstančius pievų garsus ir gerą kompaniją.
Kai pučia vėjas, pirmenybę teikiu jėgos aitvarams. Tai mano nauja aistra. Draugai iki šiol man primena, kai žiemą buvome nuvykę į Egiptą pasigalinėti su vėju. Jie vilkėjo hidrokostiumus, kad nesušaltų, o aš vienintelis plaukiojau be jo ir nejaučiau jokio šalčio. Draugai stebėjosi ir negalėjo patikėti, kad tikrai nejaučiu diskomforto. O aš kiekvieną rytą, kad būčiau žvalesnis, prausiuosi šaltu vandeniu. Turbūt todėl retai sergu ir nejaučiu šalčio.

Kulinariniai bandymai

Vienintelis mėgstamas užsiėmimas namuose — gaminti valgyti. Kažkada net esu perskaitęs kelias kulinarijos knygas. Ateityje, kai daugiau laiko skirsiu sėsliam gyvenimui, tuo tikrai užsiimsiu. Įdomiausia gaminti žuvį, nors valgyti ją ir nelabai mėgstu.
Prie tų pačių patiekalų neprisirišu, pietauju skirtinguose restoranuose, nes tas pats nusibostų.
Vakarais po krepšinio treniruočių plaku pieno kokteilį su šviežiomis braškėmis ar kitomis sezoninėmis uogomis. Mėgstu ne tik aš, bet ir mano vaikai.
Susitikęs su klientais ir verslo partneriais išgeriu alaus ar vyno. Alkoholis man asocijuojasi su darbu, tad namuose stengiuosi jo atsisakyti net per šventes.

Modelio provokacija

Kartą pažįstami įkalbėjo išbandyti modelio darbą. Nuotraukos būtų panaudotos įvairiuose reklamos projektuose, nes mano veidas „netipiškas“. Vieną savaitgalį sutikau fotografuotis. Įdomu save išbandyti kitoje srityje, kuri man visiškai nauja.
Po to skambino kelis kartus ir kvietė į tolimesnį etapą, tačiau neatradau laiko. Tuo mano modelio karjera ir pasibaigė... Bent jau kol kas.

Be išankstinių nuostatų

Į savo dabartinį darbą žvelgiu kaip į studijas. Stengiuosi kuo geriau pažinti aplinką ir pagal tai priimti sprendimus. Naudingus asmenybės tobulinimosi kursus baigiau Švedijoje. Daug gali išmokti ir dirbdamas, tačiau mokymuose susitinki su įvairiais žmonėmis, gali su jais pabendrauti.
Anksčiau įsivaizdavau, kad yra viena tiesa. Žinojau, koks turi būti vadovas. Kėliau sau tikslą būti kuo kitu nei iš tiesų esu. Tačiau tokia mano nuostat po kursų pasirodė klaidinga. Nutariau nesistengti būti nei geru, nei blogu vadovu. Vadovas nebūtinai turi būti charizmatiška asmenybė, vedanti paskui save kitus. Tiesiog reikia būti nuoširdžiu žmogumi sau ir aplinkiniams.

Skaitytojų komentarai

artist, 2009-02-10 11:50

geras zurnalas, Super! Tik mano kompas nelabai :) stabdo biski :)

 Numeriai: Straipsniai: